Tikrai neblogas, savalaikis ir aktualus straipsnelis, nežiūrint į truputį savireklamos .

Su kuo sutinku yra tai, kad kūriant programinę įranga Lietuvoje dažniausiai saugumo analizė, resursų poreikio analizė, kliento IT infrastruktūros analizė yra dalinai, o dažniausiai visiškai ignoruojami. Net gi testavimas būna atliekamas neadekvačioje aplinkoje. To pasekoje visos bėdos išryškėja jau diegiant arba ekploatuojant produktą gamybinėje aplinkoje, dėl ko atsiranda poreikis nenumatytiems resursams ir darbams, kas stipriai pabrangina ir prailgina patį projektą, aišku kliento nenaudai.

Nesutinku, kad vienoks ar kitoks saugumo specialistas yra nereikalingas pačioje kompanijoje, ypač vidutinėse ar didelėse. Galima būtų kalbėti kaip reikia organizuoti informacinę saugą, bet tai jau kita tema. Bet, kaip žinome, informacinio saugumo įgyvendinimas nėra vienkartinis veiksmas, atseit pripirkome gudrios įrangos, viską sukonfigūravome, patikrinome ir užmiršome. Bet koks saugumas, tame tarpe ir IT, yra nesibaigiantis procesas. Taip pat saugumo negarantuoja tik pats IT technologinio saugumo diegimas, nes tai tik dalis viso informacinės saugos proceso.

Link to DELFI – Ar saugi lietuviška programinė įranga?