Ką gi, nuotraukos surūšiuotos ir video sumontuotas, todėl galima ir parašyti apie kelionę po Čekijos pilis ir ne tik. Kadangi visos kelionės metu neteko aptikti bent kiek padoresnio ryšio, o ir šiaip dienos pabaigoje buvome pakankamai pavargę, rašyti kasdien kaip sekėsi nebuvo nei didelio noro, nei jėgų. Kad nereikėtų skaityti vieno ilgo posto, o man iš karto viską aprašyti (truputi tingiu ), publikuosiu dalimis, pagal kelionės datas, t.y įrašo data atitiks kelionės atitinkamos dienos datą. Tad dabar apie viską iš eilės.

Pirma diena. Kelionė per Lenkiją

Su tuo susiduria visi, kas važiuoja į kurią nors Europos dalį. Tai neišvengiama, kaip kvėpavimas. Tai buvo net ne važiavimas, o skrydis per Lenkiją, nes jei nenori važiuoti šalikele, kaip tai daro lėčiau važiuojantys lenkai (ačiū jiems už mandagumą ir kantrybę praleidžiant greičiau važiuojančius), ar kratytis provežose pirmoje magistralės eilėje kartu su sunkvežimiais, turi važiuoti kaip vietiniai, o jie varo taip, lyg gyventų paskutinę dieną. Važiavimas taip vadinamu automobilių keliu, t.y. kaip ir autostrada, bet ne autostrada (atitikmuo mūsų kelias Vilnius – Kaunas), kur leistinas greitis 110 km/h, turi savo "žavių" ypatybių. Tagi, jei nenori maltis pirmoje eilėje, turi derintis prie važiuojančių antrąja, t.y varyti apie 140-170 km/h. Jie tikriausiai labai pavydi vokiečiams jų greitkelių, todėl ir bando važiuoti kaip Vokietijoje. Bet pats smagiausias dalykas yra tada, kaip pamatai ženklą "70" ir raudonai degantį šviesoforą. Pojūčiai kaip GP lenktynėse, kai visi stabdo iki "dugno" ir startuoja taip pat. Supratau, kad tai, ką aš vadindavau ardymusi, Lenkijoje yra normali būsena, tad turėjau progos atsidžiaugti savo Alfa Romeo 156 V6 variklio galia, tuo labiau, kad prieky esantys lėtesni automobiliai be jokių problemų tuoj pat pasitraukdavo iš kelio. Linksmiausia dalis – Varšuvos pravažiavimas, nes, nežiūrint greižio apribojimų 80-90, visi vačiuoja apie 120 km/h. Ir, žinoma, Dieve saugok tuos, kas sukonstravo mano HP iPaq 6915 su jo navigacija! Be šio daikto visa kelionė būtų didelis vargas, o dabar galėjau mėgautis vairavimu, nesukdamas sau galvos dėl krypties ar kur dabar esame. Be to, jau kažkur po pietų pradėjo pildytis delniuko orų prognozės pranašystės dėl karštos savaitės, nes lauko temperatūra pasiekė 29 laipsnius šilumos. Vakarop, kažkur apie 100 km nuo Lenkijos – Čekijos sienos per daug nesirinkdami nesunkiai radome nakvynę. Tad beliko pasistengti užmigti po geros adrenalino dozės, gautos važiuojant per šią šalį.

Laukite tęsinio…