Trečioji kelionės ir antroji diena Čekijoje buvo skirta daugiau gamtai, t.y Moravijos karstui (Moravský kras). Labai jau norėjosi aplankyti olas. Tai, kad artėjame prie kalnų, pasijautė likus maždaug 10-15 km nuo Blansko. Prasidėjo gan statūs pakylimai ir nusileidimai su staigiais posūkiais, o likus 2km iki tikslo pasukome į keliuką, kur teko praktiškai prasiprausti tarp akmeninės sienos ir kažkokio pastato, o išlipus iš automobilio stovėjimo aikštelėje ir apsidairius aplinkui pamatėme, kad mus supa gan aukšti kalnai. Pagrindinis tikslas – aplankyti Punkvos olas, tuo pat metu apžiūrėti Macochos bedugnės apačią ir grižti į paviršių požemine Punkvos upe. Kadangi ekskursijos į olas vyksta nustatytu laiku, tai tam, kad tuščiai nesibastyti dvi su puse valandos, mes dar aplankėme ir Katežinos olą. Aišku mes neišvengėme ir kuriozų dėl nesusišnekėjimo. Kaip jau minėjau, toje pusęje visai neįmanoma susišnekėti angliškai, na nebent vokiškai ar rusiškai (kas yra gryna teorija). Tad šiaip ne taip išsiaiškinome, kad į traukinuką, kuris užveža į viršu, kur yra įėjimas i Punkvos olas ir funikulierius, kuris užkelia į Macochos bedugnės viršų, bilietus reikia pirkti atskirai. Prajuokino lenkų turistai, kurių visas autobusas sugužėjo į turizmo informacijos centrą bei sugebėjo sukelti tokį triukšmą ir turgų, kad viena darbuotoja neapsikentusi juos apšaukė čekiškai. Kaip nebūtų keista, šie ją suprato ir išsinešdino lauk, palikdami visus reikalus tvarkyti savo gidei.

Paisvaikčiojimas po žeme buvo tikra atgaiva nuo karščio, nes Katežinos oloje temperatūra buvo +14, o Punkvos – +8, kai lauke buvo +36, tad, kaip mus buvo perspėjusi kasininkė, buvome pasiėme megztinius. Olose taip pat buvo galima filmuoti ir fotografuoti, tiesa už atskirą mokestį, kuris abiem atvejais siekė praktiškai trečio bilieto kainą. Kaip ten bebūtų, laiką praleidome puikiai: patiko tiek olų vidus, o ypač sužavėjo vaizdas Macochos bedugnės apačioje bei plaukimas požemine upe. Po to funikulieriumi pasikėlėme į kalno viršunę, iš kur bandėme įžvelgti bedugnės dugną, kur tik ką buvome. Deja, taip ir nepavyko, baisiai jau giliai buvome.

Kažkur apie 15 val. vietos laiku baigėme savo ekskursijas, pasistiprinome vietoje esančiame restorane, kuriame ragavome labai skanią čekišką česnakinę sriubą. Tada vėl į kelionė, toliau į Moravijos pietus, vynų kraštą.

Pakeliui dar buvome užsukę į Brno, bet pataikėme į patį piką, tad po ilgų vargų prsiparkavome senamietyje nelabai leistinoje vietoje, prie arckivyskupijos, bažnyčios šešėlyje. Senamiestsčio oro termometras rodė +39, tad nufotkinę bažnyčią, išsinešdinome lauk iš tos peklos.

 Pravažiavę apie 250 km, vakare pasiekėme Ledinice miestelį. Susiradę nakvynę pansione (tai kambarys be patogumų, o šie bendri visam aukštui, o kaina tik truputi mažesnė nei trijų žvaigždužių viešbutyje. Tad daugiau mes taip nebedarėme), pasukome link pilies. Tai tikrai nemažas pastatų ansamblis ir nuostabus, išpuoselėtas parkas su nuostabiomis alėjomis, po kurį mes pravaikščiojome visą vakarą. Be to, ten dar yra ir minaretas, kurį taiip pat galima aplankyti nuplaukus valtimis per ežerą. Dieną pabaigėme vietos aludėje su Zubro alumi, stebėdami kaip vietiniai leidžia laiką.

Tad tokia tai buvo ši diena.

Laukite tęsinio…