Šį savaitgalį nusprendėme, kad mums reikia pailsėti nuo automobilio, o jam – nuo mūsų. Taigi, gera proga pakeisti transporto rūšį ir pagaliau išsitraukti dviračius. Reikia pripažinti, kad esame tikrai apsileidę, jei per eilę metų, praktiškai išvažinėję beveik visą Lietuvą, iki šiol neaplankėme Nemenčinės piliakalnio, kuris yra praktiškai mums panosėje.

Šiaip pats piliakalnis tikrai gražus:

Bežiūrėdamas į tą vienišą medį ant piliakalnio, pagalvojau, kad jis kaip koks piliakalnio sargas:

Paties kalno šlaitai pakankamai statūs, kad nuo jo nusileisti būtų tikrai smagu:

Kad prasivažinėti, keliavome truputi aplinkui, per Piliakalnio kaimą. Tad turėjome progos “pasigrožėti” žmogaus veiklos padariniais:

Šiaip pats kraštas aplink Nemenčinę tikrai gan žiauriai nueksploatuotas, bet vietiniai polinkiu saugoti gamtą tikrai nepasižymi. Pati išvyką labiau priminė savotišką reidą per išdegintą žemę:

Tik išvažiavus, mus pasitiko nudegintos žolės plotai tiek laukuose, tiek ir miške. Aplink kaimą ir piliakalnį taip pat viskas išdeginta. Vietomis ugnies pėdsakus galima pamatyti net ant sodybų tvorų:

Visą laiką, kol ten buvome, jautėme degėsių kvapą.

O šiaip buvo tikrai šilta, tad vis kilo mintys nors kojas panardinti į Nemenčios upelio srovę:

Kaip jau ir minėjau, piliakalnis praktiškai prie pat pačios Nemenčinės, tad norint grįžti, tereikia pereiti vienu iš tiltukų per upelį:

Tai tiek tos išvykos šiam kartui.