Paskutiniu metu, o ypatingai nusistovėjus geresniems orams, vis rečiau savaitgaliais norisi sėsti už automobilio vairo. Paprasčiausiai pradėjau jausti nuovargį nuo kasdieninės įtampos važiuojant tiek mieste, tiek ir užmiestyje. Todėl per išeigines norisi kažko ramaus ir atpalaiduojančio. Todėl vis dažniau organizmas reikalauja išvykų į gamtą, o sėdimas darbas reikalauja ir šiokio tokio fizinio krūvio. O kad tai suderinti, geriausia išeitis – dviratis.

Šį kartą sugalvojome patyrinėti miškų keliukų tinklą, kuris driekiasi nuo Nemenčinės link Baldžio ežero kairiąja plento puse (čia jei žiūrint nuo Nemenčinės).

Iš tikro nieko naujo neatradome. Miškas kaip miškas, smagūs keliukai, tik pakeliui aptikome pelkę:

Atvirai pasakius, šio įrašo, ko gero, nebūtų buvę, jei ne viena pastoviai kirbanti mintis.

Tikriausiai nemaža dalis skaitančių ši tinklaraštį žino dviračių taką nuo Vilniaus link Nemenčinės. Nežinau kiek yra juo važiavusių, bet tie, kurie juo važinėjasi, tikriausiai yra atkreipę dėmesį į informacinius stendus, kurie stovi prie poilsio aikštelių. Tai va, ten esančios informacijos kiekis, mano manymu, lygus nuliui. Nupieštas tas pats takelis palei plentą ir viskas. O kodėl, pavyzdžiui, nepadarius ir nesužymėjus kokių nors pažintinių maršrutų kad ir dviračiams, kurie driektųsi miško keliukais abipus plento? Tuo labiau, kad ir pasižiūrėti yra į ką, o ir važinėtis ne tik dviračių takeliu, bet ir miške, bebijant pasiklysti,  yra žymiai smagiau.

Kita mintis tokia: o ar nereikėtų man, bekeliaujant po Lietuvą ar važinėjantis dviračiu, įrašyti savo maršrutų koordinačių ir paskui tai atvaizduoti ant žemėlapio? Gal kam būtų įdomu?

P.S. Besivažinėdamas tai keliukais, atradau savotišką orientavimosi tokiuose miškuose būdą. Jei tolsti nuo apgyvendintų ar žinomų poilsio vietų, šiukšlių kiekis miške žymiai mažėja ir atvirkščiai, jei artėji – didėja. Bet tai atskira ir, greičiausiai, amžina tema. Todėl čia nėra nuotraukų nei nuo vieno pakeliui aplankyto ežero. O gal vertėtų parodyti ne tik kas gražu?