Vakarinio pasivaikščiojimo vaizdus jau matėte, o dabar pagaliau atėjo eilė ir dieninio pasivaikščiojimo užfiksuotiems momentams. Praktiškai pasisekė, kad konferencijoje mano tvarkaraštis susiklostė taip, kad galėjau beveik visą dieną skirti pasižvalgymui po miestą. Tai, ką pamatysite šiame įraše, yra, galima sakyti, antroji to pasivaikščiojimo dalis. Pirmoji, mano galva, yra verta atskiro įrašo, kurį aš pasilikau kaip savotišką pasakojimo apie kelionę į Berlyną desertą. Tačiau grįžkime prie  šios dalies.

Manasis susidarytas sąrašas tų dalykų ir vietų, kurias aš norėjau tą dieną aplankyti bei judėjimo maršrutas vėl mane sugražino prie Brandenburgo vartų Paryžiaus aikštėje (gal ir taip verčiasi Pariser Platz?), kurie šį kartą jau nebebuvo aptverti, todėl visa erdvė aplink juos buvo užpildyta turistų ir besistengiančių iš jų uždirbti žmonių:

Atvirai pasakius, visa ta aliuzija į Berlyno sienos laikus man jau buvo gan įkyrėjusi, todėl nevalingai visus ten buvusius gatvės artistus palyginau su matytais Barselonoje ir nusprendžiau, kad šiems paprasčiausiai trūksta fantazijos.

Kad ir kaip romantiškai beskambėtų Pariser Platz ar Unter den Linden – gatvės, kuri laikoma viena gražiausių Berlyne, pavadinimai, tačiau centro modernizavimas, ten vykstantis intensyvus eismas visiškai nesiderino su aikštėje stovinčiomis karietomis:

Jei galvojate, kad aš per daug priekabus ir kad tai skirta turistams, tai pasakysiu tik tiek, kad ten būnant, tiesiog fiziškai jauti, kad Berlynas yra labai judrus šiuolaikinis miestas, ir tokie dalykai man paprasčiausiai iškrenta iš konteksto. Bet čia tik mano nuomonė, kuri dar nereiškia, kad man ten nepatiko.

Praktiškai pasakojimą pradėjau nuo pabaigos. O toje vietoje atsidūriau jau ganėtinai nusivaręs, todėl įsitaisiau ant suoliuko ir paprasčiausiai stebėjau aplink vykstantį gyvenimą. Vienas iš dalykų, kuris labiausiai traukė praeivių dėmesį ir džiugino ten lakstančius vaikus – vėjo pakavimas arba, kitaip tariant, didelių muilo burbulų leidimas į orą:

Besėdėdamas ant suoliuko supratau, kad mano sėkmė čia ir baigiasi, nes jei dienos pradžioje oras buvo nuostabus, tai grįžus į centrą buvo jau apsiniaukę, o po to dar pradėjo ir lyti. Todėl, vietoj pasivaikščiojimo Unter den Linden  gatve iki Alexanderplatz, teko šokti į autobusą. Nuvažiavus iki dar vienos vietos, kurią norėjau aplankyti, reikalai nei kiek nepagerėjo. Lietus kuo toliau, tuo labiau lijo, o dar pradėjo temti. O šiaip jau ko daugiau tikėtis iš rudenio? Kaip ten bebūtų, bet nemažai dalykų liko kitam kartui.

Kad nebaigti šia ne visai linksma gaida, keliaukime savotiškai laiku atgal. Beeidamas link Brandenburgo vartų, vėl apsukau aplink Reichstago rūmus (jie paprasčiausiai buvo pakeliui):

Padariau savotišką atradimą: norinčių patekti į Reichstagą eilė praktiškai visada buvo vienodo ilgio, nepriklausomai nuo to, ar tai diena, ar vakaras. Rūmų lankymo organizavimas man priminė savotišką, vokiškai tiksliai veikiantį konvejerį.

Bevaikštinėjant tomis vietomis, kur kadaise stovėjo Berlyno siena, galima pamatyti kaip ir savotiškus to meto aukų atminimo paminklus:

Kaip jau minėjau, vokiečiai tikrai stengiasi, kad paskutinio pasaulinio karo pamokos ir jo aukos niekada nebūtų pamirštos. Tačiau tai galima padaryti tikrai savotiškai ir įdomiai. Holokausto aukų atminimo stela:

Toks savotiškas labirintas. Prie jo yra net gi akmuo su perspėjančiais užrašais, kad jame reikia elgtis atsargiai.

Dar vienas savotiškas paminklas – Kaiser-Wilhelm-Gedächtnis-Kirche, kuri yra tarsi simbolis to, kad karo atminimas yra svarbus, bet šalis prisikėlė ir toliau juda pirmyn:

Šios bažnyčios nuotrauka daryta kiek anksčiau, bet čia tiko prie konteksto. Gi ne būtinai viskas turi būti išdėstyta chronologiškai, ar ne ?

Dar vienas paminklas, menantis garsius vokiečių tautos žmones – paminklas Goethe:

Tiek būdamas Berlyne, tiek, pavyzdžiui, Barselonoje pastebėjau, kad lapkritis yra tas mėnuo, kada paprastai tvarkomos visos turistų lankomos vietos.

Taip bekeliaudami atbulai, pasiekėme ir Potsdamer Platz. Taip gavosi, kad susisiekimo prasme planuoto maršruto antrą dalį man buvo patogiausia pradėti būtent čia. Be jau rodytų dangoraižių su įmantriu stogu bei Berlyno sienos likučių, čia dar yra toks savotiškas kermošius su mediniais paviljonais, kur galima nusipirkti suvenyrų bei užkasti. O kokia užkanda be vokiškų dešrelių:

O kermošius nebūtų kermošiumi be atrakcionų, pro kuriuos aš, būdamas pypliu, taip paprastai nepraeidavau 🙂 . O dabar man beliko tik su nostalgija į juos žiūrėti, nes šiai karuselei aš jau per didelis:

Na ir dar karta apie vokišką tvarką. Jei jau eisme dalyvauja dviratininkai, tai ir jie turi turėti savo šviesoforą:

Su paties Berlyno rotušės vaizdais dėl lietaus ir aplink vykstančių statybų man gavosi šnipštas, todėl kaip kompensacija Charlottenburg’o rotušė:

Bežiūrinėdamas Berlyno žemėlapį aptikau bent tris pastatus, kurie kadaise buvo ar dabar yra rotušės. Kaip ir visos sostinės, Berlynas plėtėsi, kartu prarydamas šalia buvusiu miestelius. Todėl dabar yra tik viena – Berlyno rotušė, o kitos – tik buvusios.

Su paskutine šio įrašo nuotrauka bei atbulai bepasakodamas apie savo, galima sakyti, didžiojo pasivaikščiojimo po Berlyną antrą dalį, priartėjau prie pirmosios dalies, kuri, jei kalbama apie vietą, iš kurios darytas paskutinis šio pasakojimo kadras, yra man už nugaros. Bet tai jau kita istorija, kuri verta kito įrašo. O visas Berlyno didesnio nuotraukas galima pamatyti Berlyno albumo Flickr’e  peržiūros pagalba.

P.S. Kam nors gali kilti klausimas, o kokio velnio aš tiek laiko užtrūkau su nuotraukomis. Atsakymas – visokie rūpesčiai mano skaitmeniniame ir virtualiame “tamsiajame” kambariuke. Jei tikrai kam bus įdomu, galiu mielai papasakoti. Galbūt tai net padėtų neužlipti ant to paties grėblio, ant kurio užlipau aš.