Veriškės, tiek ir ten esantis dvaras, net ir po to, kai ten apsilankėme šeštadienį besivažinėdami ant dviračių, taip ir liko man savotiška terra incognita. Kodėl? Paprastai, kai nusprendžiame aplankyti kokią vietovę, aš pasistengiu bent jau internete paieškoti kokios nors informacijos apie mane dominančius objektus. Šiuo atveju tokios paieškos rezultatas praktiškai gavosi nulinis. Neradau jokios informacijos nei apie pačias Veriškes, nei apie patį dvarą. Vien tik užuominos. Iš rastų informacijos trupinių apie kaimą aišku tik tiek, kad Veriškėse būta dvaro, ir kad jis galbūt priklausė Tiškevičiams, o dabar jame yra įsikūrusi Veriškių pradinė mokykla. Kaip ten bebūtų, tai tik dar labiau pakurstė mano norą ten apsilankyti, o tuo labiau, kad visa tai netoli mūsų gyvenamos vietos. Kaip mums sekėsi keliauti jūs tikriausiai jau skaitėte, o dabar apie tai, ką aptikome Veriškėse.

O ten mes aptikome tikrai kažką panašaus į buvusį dvarą su parku, tvenkiniais bei išlikusiais ūkiniais pastatais. Būtent tai ir buvo, ką mes pirmiausia pamatėme tik priartėję prie dvaro:

Kokia šio pastato buvo paskirtis, atvirai sakant, aš nežinau, bet, nežiūrint to baltų plytų prielipo, jis dar neblogai išsilaikęs. Nebent medinei jo daliai reikėtų šiokios tokios restauracijos:

Tikrai nustebino sutvarkytas ir suremontuotas pagrindinis gyvenamasis dvaro pastatas, kuriame įsikūrusi mokykla:

Šiaip remontuojant (pavadinti tai restauracija gal būtų ir per drąsu) pasistengta išsaugoti (gal atgaminti) ir pastato dekoro elementus:

Tačiau, kaip matote, autentikos nelabai pavyko prisilaikyti, nors nežinia kaip tas pastatas atrodė iki remonto. Tai puikiai iliustruoja įstatyti plastikiniai langai bei nauji priestatai galinėje dalyje:

Nesakau, kad tai šiuo atveju yra blogai, nes tas faktas, kad čia yra mokykla, diktuoja savus poreikius, o galbūt pastatą išgelbėjo ir nuo tokio likimo:

Kaip minėjau, aplink mokyklą yra neblogai aptvarkytas parkas su dideliais medžiais, kas sukuria savotiška jaukumo ir ramybės atmosferą:

 

O tuo pačiu tarsi paslepia patį pastatą nuo prašalaičių akių:

Taip pat yra išlikusių ir, kaip spėjau aš bei paporino sutiktas vietinis, dvarui priklaususių pora trobesių, kurių vienas priminė savotišką baraką, o jo gyventojai kiekvienas atskirai savaip prižiūri jam priklausančią dalį:

Dar mano dėmesį buvo patraukęs savotiškas pailgas, akmeninis, lyg ir dalinai į žemę įleistas kažkoks statinys, kuris irgi anksčiau priklausė dvarui:

Bet bandant jį apžiūrėti iš arčiau, mane sustabdė gan nedraugiški kiemsargiai:

Tad, kiek palodžius šunis, teko grįžti  atgal į parką, kur visai jaukiai dar kiek pailsėjau prie tolimesnę kelionę:

Bevaikštinėjant po buvusio dvaro teritoriją, man susidarė įspūdis, kad kiekvienas išlikęs dvaro statinys ar kita parko dalis, t.y ir akmeninis ūkinis pastatas prie tvenkinio, ir trobesiai bei dar išlikę ir neišvalyti kiti tvenkiniai, egzistuoja patys sau atskirai. Išimtį sudaro tik pagrindinis gyvenamasis dvaro pastatas ir sutvarkyta parko dalis su tvenkiniu. Tikriausiai taip gavosi todėl, kad niekur formaliai (bent jau aš neradau)  visas dvaro kompleksas nėra užregistruotas ne tik kaip kultūros paveldas, bet kaip viena visuma aplamai. Visos tos dalys priklauso atskiriems šeimininkas, kas pasitvirtino internete aptikus skelbimus apie atskirai pardavinėjamas šio dvaro dalis. Tad tikrai nenustebsiu, kad su laiku šioje vietoje gali nelikti ir to, kas yra išlikę.

P.S. Deja, nelinksmas likimas laukia ir dvare įsikūrusios mokyklos. Ją norima panaikinti, o ten
esančias pradines klases priskirti Nemenčinės gimnazijoms pagal mokymo kalbą. Apie šioje mokykloje dirbančius mokytojus ir jų vadovę esu tikrai girdėjęs nemažai gerų atsiliepimų, tad man tikrai gaila, kad viskas, ką jie padarė per aštuoniolika mokyklos gyvavimo metus, bus nubraukta velniop.

Papildymas:

Visgi truputį klydau, kad šis dvaras nėra aprašytas ir užregistruotas kaip kultūros paveldas. Šiokią tokią informaciją radau Lietuvos dvarų duomenų bazėje, kur 2003 metais buvo atlikta šio dvaro fotofiksacija, kurios dėka galima sužinoti apie dvaro pastatų paskirtį ir pamatyti tai,kas dabar jau visai sugriuvę.