Keliukai tarp Nemečinės ir Miškonių

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
Plan your trips with EveryTrail iPhone Travel Guides http://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=779115

Šiandien buvau sugalvojęs išvykos planą – chuliganą, kurio ilgis maždaug 36 km, o tuo pačių norėjau atnaujinti ir vieną iš savo pramogų – lobių ieškojimą.  Taigi, visas reikiamas lobių koordinates ir, aišku, patį maršrutą, įkėlęs į dviračio kelionės kompiuterį, patraukiau į kelią.

Pirma sugalvoto maršruto dalis  – nieko gudraus ir sudėtingo, t.y. dviračių takelis nuo Nemenčinės iki Vilniaus. O va pirmas sustojimas – lobis, kurio kadaise nesėkmingai ieškojau. Šiaip tas faktas, kad tada jo neradau, mane kiek erzino, nes slaptavietė yra šalia Nemenčinės, visai, iš pirmo žvilgsnio, gražioje vietoje:

Šį kartą nepuoliau strimgalviais šturmuoti skardžio, nes žinojau, kad kiek toliau yra takelis, vedantis į jo viršų. Kiek paieškojęs, jau galvojau, kad vėl liksiu nieko nepešęs. Tačiau, kai dar kartą perskaičiau lobio aprašymą, o ypatingai jo anglišką variantą, ir dar kiek paropinėjęs po skardį, pagaliau jį radau.

Šiaip skardžio viršuje esanti aikštelė tikrai būtų labai patraukli kokiam piknikui, jei ten būtų koks nors staliukas su suoleliais. Deja, apart baisiai prišiukšlinto miško, ten daugiau nieko nėra, jei neskaitysime neblogo vaizdo į Nemenčinės plentą:

Šiaip aš mėgstu kur nors patogiai įsitaisęs stebėti pravažiuojančius automobilius. Tad ir šį kartą neatsispyriau pagundai. Įsitaisau ant storiausios šaknies ir, mataruodamas kojomis, prasėdėjau gan ilgai, kol iš savotiško transo mane išvedė pro šalį lėkdamas ir baisiai kaukdamas greitosios pagalbos automobilis. Kaip ten bebūtų, aš ant to skardžio praleidau beveik pusantros valandos.

Toliau smagiai, jei taip galima pavadinti važiavimą šiuo dviračiu takeliu, nulėkiau iki Miškonių. Kadangi esu matęs tikrai blogesnį dviračių takeliu, tai šią atkarpą galima pavadinti smagia. Pasiekęs Miškonis, stabtelėjau atsipūsti, bei užmesti akį į elektroninį paštą delniuke, nes važiuodamas iš jo vibravimo supratau, kad į dėžutes šio bei to atkeliavo. Beskaitinėdamas atkreipiau dėmesį, kad pasikeitė ir oro prognozė. Vietoj šiaip apsiniaukusio dangaus orų prognozė pradėjo siūlyti lietų. Kadangi nieko nebuvau pasiėmęs tokiam orui, likti šlapiam man visai nesinorėjo. Tačiau ir grįžti tuo pačiu keliu man visai nesinorėjo. Kad išvyka nenueitų šuniui ant uodegos, sugalvojau, kad būtų visai neblogai pravažiuoti bent dalimi sugalvoto maršruto, o tiksliau tais miško keliais, kuriais man būtų tekę važiuoti atgal maždaug nuo Tapelių ežero. Tad navigaciniame kompiuteryje sužymėjau naują maršrutą ir pasukau šalin nuo dviračio takelio į kairę, jei žiūrėsime nuo Nemenčinės pusės.

Taigi, patraukiau visai smagiu žvyrkeliu, kuriuo jau kadaise buvau važiavęs link Baldžio ežero. Greitis vietomis buvo netgi didesnis, nei važiuojant dviračiu takeliu, nes, ko gero, mano Pežui tokia danga labiau tiko. Žinojau, kad taip važiuosiu kažkur iki Baronų, kol kelias susikirs su sugalvotojo maršruto trasa, kuri pagal idėją turėjo mane nuvesti tiesiai į Nemenčinę. Teorija taip ir būtų likus teorija, nes aš, vienoje sankryžoje pamatęs kitą panašios dangos kelią, vedanti man kaip ir reikiama kryptimi, nekreipdamas dėmesio, kad navigacija apie jį nieko nežino, smalsumo vedamas bei tikėdamasis nukirsti kampą, juo ir pasukau. Čia, ko gero, ir prasidėjo antras etapas, kuriame aš daugiausia išliejau prakaito ir tikrai nusikaliau. Reikalas tame, kad visai neblogas žvyrkelis, pravažiavus kažkokius statomus ir jau pastatytus namus, greitai pavirto paprastu miško keliuku. Lyg dar būtų to maža, šis keliukas buvo apneštas per liūtis ant jo suplautu šlapiu ir minkštu smėliu. Kadangi kol kas mynėsi ne taip jau ir sunkiai, tai nesukau atgal į navigatoriaus siūlomą maršrutą, o riedėjau pirmyn, slysčiodamas ant smėlio bei laviruodamas tarp išsikišusių medžių šaknų. Pirmas perspėjimas, kad laikas nešdintis nuo šio keliuko, buvo praktiškai neapvažiuojama dumblo pilna bala, kurią man kažkaip stebuklingai pavyko prašokti, nežiūrint to, kad ratai gan grėsmingai giliai susmigo į dumblą. Kadangi aš to ir tikėjausi, tai visa laimė, kad važiavau teisinga pavara ir paprasčiausiai užteko sukimo momento ten neužstrigti. O štai sekančios kliūties taip prašokti jau nepavyko:

Kadangi man toks važiavimas kuo toliau, tuo mažiau patiko, tai kai tik pasitaikė proga vėl grįžti į maršrute pažymėtą kelią, aš nedelsdamas taip ir padariau. Taip vėl atsidūriau ant jau geriau išvažinėto kelio, su tvirtesne ir kiek akmenuota danga. Deja, greitu važiavimu neteko ilgai džiaugtis, nes vėl prasidėjo smėlynai, kur kartais teko ir nulipti nuo dviračio. Nors buvau kiek pavargęs po kokiu jau dvylikos kilometrų, iš kurių praktiškai pusė pravažiuota mišku, save guodžiau tuo, kad galėjo būti ir blogiau. Juk aš buvau suplanavęs grįžti šiuo keliu ir ilgosios trasos plane, o čia būčiau atsidūręs jau numynęs kokius 30 km, iš kurių pusė vėl gi būtų miško keliais. Taigi, gan lėtai stūmiausi pirmyn, kol vėl sustojau eiliniam poilsiui. Ir tik tada pastebėjau, kad aplinkui nemažai tiek jau persirpusių mėlynių, tiek jau praktiškai prisirpusių bruknių:

Taigi, čia ne tik pailsėjau, bet ir kiek pasmalyžiavau.

Toliau jau man buvo neįdomu, kurioje vietoje aš išlįsiu prie Nemenčinės, Tad kaip tik pasiekiau susikirtimą su keliu, kurio esu važiavęs iš Bezdonių bei kuris veda atgal link dviračių tako, aš nedvejodamas ir patraukiau ta kryptimi. Čia visai smagiai mynėsi, o retkarčiais pasitaikantis suneštas smėlis visai netrukdė, todėl greitai atsidūriau vėl ant dviračių tako, kažkur kilometro atstumu nuo jo pradžios. Taigi, nuo čia jau visai nesunkiai ir tikrai greitai grįžau namo.

O planą – chuliganą tikrai reikės koreguoti.