Nemenčinė – Raudondvaris – Nemenčinė

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
Plan your trips with EveryTrail Mobile Travel Guides http://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=784383

Norėdami šiokios tokios įvairovės besivažinėjant dviračiais aplink Nemenčinę, ir kad kojos neatprastų nuo pedalų, o užpakaliai nuo dviračio balnelio,  šiandien apvažiavome dar vieną, mūsų sugalvotą ratuką.

Kadangi praktiškai pirma maršruto pusė mišku iki Raudondvario jau iki skausmo žinoma, o antroje nieko tokio pamatyti nesitikėjome, tai aš važiavau be radiatoriaus kuprinės su fotoaparatu, tad visos čia parodytos nuotraukos (o vis gi prireikė) nufotografuotos mano delniniu kompiuteriu.

Taigi, trasa, kuri vingiavo smagiais miško keliukais, kažkiek neprastais žvyrkeliais, o pabaigoje asfaltuotu keliu, palengva besileidžiančiu žemyn, gavosi visai smagi ir nesunki. Pakeliui pasitaikiusios įkalnės visai nesunkiai įveikiamos, tad labai norint, galima važiuoti tikrai greitai. Pusiaukelėje, pasiekus Pabradės plentą, galima pailsėti pakeliui esančioje autobusų stotelėje. Čia, besėdint ant suoliuko, galima paspoksoti į pralekiančius automobilius arba pasigėrėti atsiveriančiu peizažu:

Nuo čia judriu keliu mes pavažiavome tik kokius šimtą metrų link Nemenčinės ir tuoj pat nusukome dešinėn, į kalniuką kylantį žvyrkelį. Vėliau neužilgo pasukome kairėn į miško keliuką, kuris kartais buvo vos matomas ir vertė atidžiai žiūrėti kur važiuoji. Juo, praktiškai niekur nesukant į šonus, privažiavome iki pat asfaltuoto kelio, vedančio į Nemenčinę. Štai šio keliuko pabaigoje ir pamatėme tai, kas tikrai mane nuliūdino:

Praktiškai nemažas sąvartynas prie pat Nemenčinės. Aš žinau vietinių pomėgį vežti savo šiukšles į šalia esančius miškelius, bet tokio kiekio dar nesu matęs. Spėju, kad šioje vietoje, atliekomis atsikrato ne tik gyventojai, bet ir įmonės:

Kažin iš kurio čia servisiuko? Galbūt šį vieta degradų yra pamėgta dėl to, kad seniau beveik šalia iš tikro buvo sąvartynas, kuris jau prieš daug metų yra uždarytas.

Taigi, šiandien eilinį kartą supratome, kad gyvename tikroje Prieblandos zonoje, kurioje egzistuoja dvikojai padarai, tik išoriškai panašūs į žmones. Jiems nerūpi nei gamta, nei tai, kas aplink juos darosi, nes jie susikoncentravę tik į vieną dalyką – savo putros bliūdą. Nuo čia ir jų padermės pavadinimas – priebliūdžiai.