Dar kartą Liubave

Nemenčinė-Skirgiškės-Liubavas-Ažulaukė-Nemenčinė

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find trail maps for California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1196502

Kadaise, besilankydamas Liubave ir apžiūrinėdamas ten buvusio dvaro likučius, pagalvojau, kad būtų visai neblogai ten paslėpti “lobį”. Šiandien pagaliau prisiruošiau ir tai padariau.

Tačiau, kad tai nebūtų ano karto maršruto pakartojimas ir, kad paįvairinti gyvenimą, į dviračio kompiuterio atmintį įrašiau dar trijų pakeliui esančių “lobių” koordinates. Kadangi oras žadėjo būti nelabai karštas, bet pakankamai tvankus, tai, nors ir planuojama trasa neatrodė ilga ir sunki, dėl visa ko pasiėmiau abejas dviračio gertuves. Be to nesitikėjau pamatyti kažko naujo ar nuostabaus, nes ne kartą jau šiais keliais važinėta, neėmiau ir “radiatoriaus”, t.y. kuprinės su fotoaparatu (tad visos nuotraukos darytos mobiliu). Šį kartą ekipiruotė minimali: mikro “lobiukas” su raktais tilpo į krepšelį po balneliu kartu su ten esančia atsargine kamerą bei įrankiais, o mobilusis bei mažutis rašiklis (dėl visa ko) buvo įkišti į specialiai tam skirtą dėklą ant rankos. Taip ir patraukiau į kelią.

Pirmas “lobiukas” buvo paslėptas visai šalia namų, prie Nemenčinės bažnyčios. Vieną kartą jau esu jo nesėkmingai ieškojęs, ne išimtis buvo ir šis kartas. Kažkaip man čia nesiseka arba kažko nepastebiu. Tačiau, kai nereikia toli vaikščioti, bus galima dar ne kartą bandyti laimę.

Taip save paguodęs, pajudėjau link sekančio tikslo. Lygus asfaltas iki posūkio į Europos parką skatino smagiau minti pedalus, todėl neužilgo jau sukau link to parko ir,  nusileidęs nuo kalniuko, laviravau tarp duobių jau tuo garsiu keliu. Jei tai buvo savotiška pramoga važiuojant kalnu dviračiu, tai ir šioji tuoj baigėsi. Pasirodo, kad pagaliau pradėjo šį kelią tvarkyti, todėl dabar jis arba iškasinėtas, arba padegtas žvyru, kuriuo visai nesmagu važiuoti. Bežiūrėdamas atidžiai kur važiuoju, pramyniau man reikalingą keliuką link Neries. Teko truputi grįžti. Kiek pavažiavus, mane pasitiko užtvaras ir perspėjamas ženklas apie privačią valdą:

Privati valda

Atvirai pasakius, nemėgstu kai užtveriami keliukai. Laimei užtvaras neužrakintas, tad nesunkiai privažiavau iki man reikiamos vietos. “Lobiuką” radau visai nesunkiai, nors teko kiek paropinėti smėlėtu šlaitu:

Neris trail #2

O vieta tikrai graži ir maloni poilsiui prie upės:

Neris

Netgi matosi kitoje pusėje esantis Pasakiškių skardis. Deja, net ir čia, tarsi paaiškindami kodėl atsiranda užtvarai ir tvoros, voliojosi tuščios alaus skardinės su bambaliais ir tušti pakeliai nuo traškučių.

Tam, kad pasiekti sekantį lobį, kuris buvo paslėptas kažkur tarp Skirgiškių vandens malūno griuvėsių, teko vėl grįžti į pagrindinį remontuojamą kelią. Praktiškai ir teko kratytis ant žvyro iki to malūno. O ten, mano liūdesiui, ant likusių malūno pamatų buvo įsitaisę vaikai. Todėl apie jokias paieškas net nekilo minčių, tad teko paprasčiausiai pravažiuoti pro šalį. Sau prižadėjau, kad čia grįšiu, kai tik sutvarkys kelią.

Tam, kad pasiekti paskutinį pasivažinėjimo tikslą, buvo galimi du variantai. Pirmas – grįžti kiek atgal ir pro sodus einančiu keliuku pasiekti kaimą. Antras – miško keliukas šalia Europos parko, bet gaunasi šiokia tokia kilpa. Pirmą variantą iš karto atmečiau, nes tuo keliuku jau buvau važiavęs, o ir grįžti atgal remontuojamu ruožu visai nesinorėjo. Tad asfaltu pajudėjau pirmyn, link Europos parko.

Rasti reikiamą keliuką buvo paprasta, nes, pasukus nuo pagrindinio kelio, prieš pat posūkį į stovėjimo aikštelę, reikia nerti tiesiai keliuku į mišką. O šiuo jau esu važiavęs, kai kadaise ieškojome Europos centrų. Keliukas tikrai smagus ir idealiai tinka kalnų dviračiams. Čia ir truputis smėlio, ir truputis smagių nuokalnių, bet visumoje vis tiek bendroje sumoje tenka daugiau minti į kalną. Visai smagiai važiavosi, kol privažiavau keliukų sankryžą prie šaltinio (žr. žemėlapyje arba įrašuose apie Europos centrus). Praeitą kartą reikėjo sukti kairėn, o ši kartą – dešinėn. O čia manęs laukė tikras siurprizas – akmenimis grįsta įkalnė:

Akmeninis kelias

Ko jau ko, bet rasti vidury laukų akmenimis grįstą kelią tikiesi mažiausiai:

Akmeninis kelias

Tikriausiai kažkada Liubavas buvo tikrai svarbi vieta, jei kažkas nepasivargino iki jo nutiesti tokį kelią (nuo čia iki dvaro virš 3.5 km). Tačiau dabar reikėjo važiuoti spaudžiantis prie pat krašto, kur akmenų buvo žymiai mažiau. Visas šis “malonumas” tęsėsi daugiau nei pusantro kilometro. O kadangi čia greitai nepavažiuosi, tai tuo tiesiog įžūliai naudojosi visokie skraidantys ir skaudžiai kandantys sutvėrimai. Tačiau kai šis ruožas baigėsi, tai po to atsigriebiau ant visai neblogo žvyrkelio, kuris, mano džiaugsmui, dar kažkiek nežymiai leidosi žemyn. Tad čia greitis buvo beveik “asfaltinis”. Taip belėkdamas net nepastebėjau kaip atsidūriau Liubave, prie pat dvaro malūno:

Liubavo malūnas

Prie malūno praktiškai nieko naujo, išskyrus rakinamą tvorą ir vaizdo kameras. Taip pat niekas nepasikeitė ir prie
Liubavo angelo bei išlikusių koplyčios pamatų, kur aš ir paslėpiau savo atsivežtą lobiuką:

Liubavo koplyčios pamatai

Kadangi vėl gi nenorėjau grįžti namo jau važiuotu keliuku, tai pravažiavau pro kaimą ir plačiu žvyrkeliu pasiekiau 108-ą kelią kažkur per vidury tarp Molėtų plento ir Ažulaukės. Nuo čia jau buvo tik smagus pedalų mynimas asfaltu link namų. Gaila, kad nepavyko vienoje vietoje leidžiantis nuo smagaus kalniuko pasiekti 50 km/h. Visai nedaug tetrūko Šypsena.

Įrašo “Dar kartą Liubave” komentarai: 6

    • Čia kaip pažiūrėsi. Kalnų dviračiui su bekelės padangom – tai nemažai, o kokiam turistiniui ar plentiniui – kaip ir normaliai. Bet vis tiek smagu 🙂

  1. kai pirmą kartą pataikiau ant to grįsto kelio vidury laukų, išlipau ir rankom tikrinau, ar nesapnuoju 🙂

  2. Atgalinis pranešimas: Paskutinis pasispardymas? | MariukasM.LT

  3. Ta keliuka atradau Dar budamas 15 metu, berods 1993 metais kai nelegaliai vazinejausi is tevo pasiskolintu opeliu. kaip Dabar pamenu, pasijutau beveik kolumbu:)

Komentavimo galimybė išjungta.