Sirvėtos RP dviračių trasa

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find trail maps for California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1550185

Pirma pažintis su Sirvėtos regioniniu parku nebuvo labai lengva. Atvykome su noru apvažiuoti ant dviračių vos ne visą parką ir pamatyti jo gražiausiais vieteles, tačiau sugebėjome pusiau pravažiuoti, pusiau praeiti tik dalį čia esančios dviračių trasos. Netikėtai užklupęs karštis ir mūsų nepasiruošimas tokioms sąlygoms padarė savo, bet vis tiek grįžome ne tuščiomis rankomis.

Visa ko pradžia buvo Šventos kaime, čia esančiame dvare, kurio svirne yra įsikūręs vis dar tvarkomas lankytojų centras:

Ir šis, galima sakyti, labai šiuolaikiškas pastatas, labai skiriasi nuo to, kas liko iš Šventos dvaro:

Liepų pavėsinei taip pat aiškiai trūksta dėmesio:

 

Kai viską apžiūrėjome, ėmėme dairytis dviračių ir pėsčiųjų trasos pradžios. Nors su savimi turėjome parko žemėlapį tiek atspausdintą, tiek ir įrašytą į dviračio kompiuterį, paieškos buvo nesėkmingos. Net ir paklausus pro šalį ėjusios vietinės merginos, ši tik gūžtelėjo pečiais. Todėl nusprendėme judėti keliu link Ceikinių, tikėdamiesi pakeliui surasti kokį miško keliuką, kuris mus nuvestų prie Šventos pilkapių. Tik išvažiavus už kaimo ribų, pakeliui dar stabtelėjome poilsinėje prie dvarvietės tvenkinių:

Niekaip nerasdami oficialios trasos pradžios nuo čia pajudėjome toliau. Kiek pavažiavę pirmyn vis gi radome miško keliuką, kuriuo pasukę greitai įsikirtome į žymėtą, iš kažkur atvingiavusią trasą ir kiek pariedėję sustojome poilsiavietėje prie Šventos pilkapyno:

Patys pilkapiai nelabai matosi. Tai tik nedideli, miške išsibarstę nedideli kauburėliai.

Toliau jau su orientavimosi problemų nekilo, nes žymėjimai ant medžių buvo aiškiai matomi, tad belieka atidžiai žiūrėti į kelią, nes tikrai yra ką veikti ir važiuojantiems kalnų dviračiais tikrai turėtų patikti:

Šioje vietoje sau pažadėjau, kad būtinai dar kartą čia grįšiu kai būsiu geresnės formos ir tada tikrai užsiimsiu daugiau važiavimu nei pasivaikščiojimu bei fotografavimu.

Miške karštis nelabai jautėsi, tad neužilgo mes mėgavomės vėsa, kuri sklido nuo Ilgio ežero:

Čia, ko gero, ir baigėsi šio šeštadienio išvykos lengvoji dalis. Toliau į kalną kylantis miško keliukas mus vėl gražino ant įkaitusio Ceikinių žvyrkelio, kuriuo pasiekėme Aučynų kaimo kapinaites, kuriose dominavo kažkas panašaus į koplytėlę:

Išsiaiškinti kam skirta ši koplytėlė neišėjo. Negelbėjo ir ne ką geriau išlikęs užrašas:

Čia pat, netoli kapinaičių, kad net nevertėjo lipti ant dviračių,  buvo ir Aučynų piliakalnis:

Paskutinis punktas, kuris dar leido pasidžiaugti miško apsauga nuo plieskiančios saulės, buvo Saločio ežero užpelkėjęs galas, kur vyko tikra varlių fiesta ir jų kurkimas girdėjosi jau iš tolo:

Pro šią vietą vedė žymėtas paprastas miško takelis, kuris baigėsi poilsine miške. O nuo poilsinės vėl i kalniuką, kad grįžti ant kelio:

Važiavimu keliu pasimėgauti ilgai neteko, nes prieš akis iškilo dar viena įkalnė:

Tikriausiai visi šie kaimo keliai per žiemą buvo išmalti miško tvarkymo technikos. Bet keisčiausia, kad kažkam šovė mintis juos tvarkyti ne užpilant žvyru ar bent jau smėliu, o paprasčiausiomis žemėmis. Įdomu, kaip tai atrodys lietingą rudenį ar ankstyvą pavasarį? Mums tapo aišku, kad teks temptis dviračius pačioje saulės atokaitoje. Persiritus per šį kalną, įsirėmėme į pelkę, kurią jau rodžiau ankstesniame įraše:

Sukaitę saulėje ir dairydamiesi vis kokio pavėsio, šiaip ne taip prajudėjome pro Gražulių kaimą, kurio gyventojai priversti statytis pirteles ne prie kokio skaidraus ežeriuko, o prie užpelkėjusios kūdros:

Pusiau eidami, pusiau važiuodami pasiekėme sekantį, savotiškai besivadinantį kaimą, Vaikučių kaimą:

Ir nors pro šį kaimą su linksmu pavadinimu nepraėjome, bet pravažiavome, tačiau kaimo pabaigoje mūsų saulėje įkaitę dviračiai pareikalavo poilsio:

Taigi, užtikę šiokį tokį pavėsį, įsitaisėme poilsio tiesiog ant kelio krašto prie apleistos didelės ir senos daržinės:

Besiilsint ir beužkandžiaujant, tapo aišku, kad tokiomis sąlygomis apie jokį parko apvažiavimą negali būti ir kalbos. Tačiau vis dar turėjau slaptą minti, kad bent jau pačią trasą kaip nors pavyks įveikti. Bet širdyje jaučiau, kad laive bręsta maištas. Maišto prasiveržimo ilgai laukti neteko, kai eilės trasos rodyklės buvome nukreipti link eilinės įkalnės, o jos pabaigoje ta kryptimi, kuria turėjome judėti toliau, pasirodė eilinio kalnų parko vaizdai:

Va tada garsiai ir nuskambėjo pasiūlymas maršruto sumanytojams susiplanuoti trasą Peru kryptimi. Nors jie tikrai nekalti dėl to, kad mums buvo labai karšta ir buvome dar ne tos formos, kai tokios trasos, kurios tikrai yra skirtos ne visiems dviračiams ir dviratininkams, teikia malonumą.

Tad šioje vietoje buvo nuspręsta toliau nebevargti, o važiuoti link Ceikinių žvyrkelio ir juo grįžti į Šventą, o detalesnę pažintį atidėti kitam kartui, kai būsime geriau pasiruošę.

P.S. Tačiau yra ir šviesioji viso šio reikalo pusė. Nes jei būtume gerai ir smagiai minę, tai ko gero kokios pusės iš šių nuotraukų nebūtų, nes tikrai nesinorėtų taip dažnai stabčioti ir išsiseginėti iš pedalų.