.Nemenčinė – Danilava – Sužionys – Nemenčinė

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find trail maps for California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=2097498

 

Šaltasis metų laikas – tai ne tik tamsa ir šaltis, bet ir metas, kai į galvą lenda visokios durnos ir sunkios mintys. Sulaukus pavasario, kai jau galima išridenti laukan dviratį, atsiranda poreikis ne tik vėl mankštinti kūną, varyti iš jo žieminį tinginį, bet ir pravėdinti galvą. Pravėdinti taip, kad visas prisikaupęs šlamštas išskristu lauk kartu pro ausis švilpiančiu vėju. Pradiniai trumpi prasivažinėjimai galbūt yra gerai kūnui, bet ne sielai. O ir asfalto šlifavimas tuo pačiu režimu ir maršrutu tam tikrai nepadeda. Tai gi, vakar nusprendžiau, kad jei dar tegalima minti pedalus ant asfalto, tai tam, kad ir galva vėdintųsi, tai reikia daryti ilgai ir ten, kur dar nevažiuota. Kad akys gautų naujų vaizdų ir naujos mintys išstumtų senąsias.

Atvirai pasakius, nieko gudresnio nesugalvojau, kaip pratęsti savo treniruočių maršrutą tolyn link Pabradės ir prasukti ratuką pro tas vietas, kur būta taip senai, kad jau nebepamenu kaip tos vietos atrodo. Aišku, nedera pamiršti, kad man dar tik sezono pradžia, tad aš tikrai dar nepasiruošęs jokiam rimtesniam tempui ir apkrovoms. Tad planas buvo judėti palengva, vis užmetant akį ne tik į supančius vaizdus, bet ir į kompiuterio ekraną, kur skaičiai rodo ne tik greitį, numintus kilometrus, bet ir mano varikliuko darbo parametrus.

Pirmi 18 km iki posūkio link Danilavos ant storų mano dviračio padangų susivyniojo gan greitai ir palyginus tikrai nesunkiai. Net ir kalniukai, tiek prieš Pailgę, tiek ir didžioji dauba, dėl kurių aš labiausiai nerimavau, buvo įveikti gan nesunkiai. Vienintelis nemalonumas – tai intensyvus eismas ir prietrankos visokių laužų vairuotojai, kurie ne tik nesugeba normaliai aplenkti dviratininko, bet ir spausdami jį nuo asfalto dar ir pypina. Kaip ne keista, tokių veikėjų automobilius gan dažnai puošia ir taksi numeriai. Ypatingai adrenalino kiekį kraujyje padidina priešais atlekianti fūra, kuri smagiai lenkia lėtesnius eismo dalyvius. Laimei kelias čia platus, tad vietos prasilenkti dažniausiai pakanka, o nuvažiavimas ant kelkraščio su plačiomis kalnų dviračio padangomis tikrai nesukelia jokių nepatogumų. Bet tai tikrai nelabai džiugintų minančius ant turistinių ar plentinių dviračių, jei jie dar ir visokiais krepšiais apkabinėti. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl aš pasirinkau kalnų dviratį ir mieliau keliauju visokiais miškų ir laukų keliukais. Taip ir gryno oro bei gamtos daugiau, bei tausoja nervus ir sveikatą.

Tačiau nepaisant visko, po nepilnos valandos aš jau buvau stovėjimo aikštelėje prie Pravalo ežero:

Čia sustojau ne tik atsipūsti, bet ir kiek užkąsti. Tad labai apsidžiaugiau čia radęs mikroautobusą – parduotuvę su karštai kibinais, kurie tikrai buvo geriau nei mano pasiimti bananai ar šokoladas. Šiltas maistas leido kiek ilgiau čia pabūti, nes nuo vis dar užšalusio ežero dvelkiantis šaltis lengvai permušė lengvą saulės šilumą.

Toliau jau važiavau žymiai ramesniu asfaltuotu keliuku link Danilavos, kantriai laukdamas kol baigsis šaltą pavėsi generuojantis miškas. Bet, išvažiavus iš miško, supratau, kad turiu kitą bėdą – po laukus skrajojantį stiprų ir nelabai mielą priešpriešinį vėją. Jis buvo toks stiprus, kad leidžiantis nuo smagesnės nuokalnės vis tiek tekdavo intensyviai minti, jei nenori visai sustoti. Su tokiu vėjo teko kovoti visą likusį kelia, t.y beveik 30 km iki pat namų. Tokiomis sąlygomis tebuvo du variantai kaip važiuoti. Arba minti su gera apkrova ir aukštu pulsu, kad palaikyti bent jau šiokį tokį tempą, arba palengva irtis pirmyn, tausojant dar tam nepasiruošusią širdį. Pasirinkau antrą variantą, nors kalvotas kelias nelabai leido to režimo laikytis. Taip besigalynėdamas su vėju ir savo pulsu neužilgo pasiekiau Skirlėnų kaimą:

Kaip ir dauguma tokių gyvenviečių, kaimas pilnas kontrastų: šalia gražiai sutvarkytų sodybų stūkso apleisti sovietiniai daugiabučiai, žvelgdami į kelią išdaužytais langais. Tačiau kaip ten bebūtų, bet tų gražių sodybų vis daugėja. Ir tai yra gerai, nes tai rodo po truputį gerėjantį gyvenimą, kad ir kaip bedejuotų visokie nevykėliai.

Pravažiavus Skirlėnus, už kelių kilometrų iš tolo šviečiančiais baltais namukais mane pasitiko ir Danilava:

Tai dar vienas kaimas, kuris dėl šalia esančio gražaus ežero po mažu virsta kurortine gyvenviete:

Ir tai tikrai nestebina, nes šalia yra Asvejos regioninis parkas su savo nuostabiais ežerais ir gamta.

Prie pat kaimelio pabaigos, šalia kelio pūpso tikrai nemažas kalnas:

Žinau, kad prie Danilavos yra piliakalnis ir įtariu, kad tai būtent šis kalnas. Deja, jokios lentelės ar nuorodų nėra, tad galiu ir klysti.

O toliau vėl tęsėsi kova su smagiu priešpriešiniu vėju ir kalniukais. Nors dviračio kompiuterio altimetras rodė, kad tai kylu, tai vėl leidžiuosi, bet man atrodė, kad pastoviai minu į įkalne, kuriai ir galo nematyti. Bet galas tam vis gi atėjo kartu su Sužionių apgriuvusių fermų panorama:

Nežiūrint pirmo įspūdžio, patys Sužionys tikrai nėra apgriuvę. Be to, tai jau tikrai ne eilinis pakeliui sutiktas kaimelis, o visai solidi gyvenvietė:

Čia yra ne tik didelė centrinė aikštė, bet no
rs ir mažutė, bet graži bažnytėlė:

Be to, čia gyvenimas rutuliojasi pagal savas taisykles:

Ant šaligatvio priparkuotas visureigis čia nieko nestebina ir nepiktina. O kaip gi kitaip? Juk statusas įpareigoja ! O ir čia pat už kampo esančio baro lankytojai tikrai nesuprastų, jei tokį daiktą priparkuotum kaip visi:

Jei pasielgtum kitaip, tavo kieto bičo reputacija kristų veidu giliai į purvą ir niekada iš ten nebepasikeltų.

Išvažiuodamas iš Sužionių dar pakeliui mačiau gražiai renovuotas ar tai mokyklas, ar tai dar kažką, bet jų fotografuoti jau nebestojau, nes vėl ruošiausi kovai su vėju ir kalniukais. Bet vienu momentu, kai tolumoje sušmėžavo dar viena įkalnė, supratau, kad vien moralinio nusiteikimo čia nebeužteks, nes kibinai tikrai sudegė iki paskutinės kalorijos, o pasaulis pradėjo praradinėti spalvas:

Tad čia teko stoti autobusų stotelėje ir papildyti savo kūną bananų ir šokolado pavidalo kuru. To pilnai užteko, kad užšalusį Minkelių ežerą vėl matyčiau spalvotai:

Esu jau čia kartą lankęsis su dviračiu. Tada nors ir buvo ruduo, bet buvo dar šilta ir žymiai maloniau. Todėl čia ilgai neužsibuvau ir palengva numyniau link Veriškių.

Veriškės mane pasitiko dar viena smagia įkalne, kurios, po pramintų 40 km, aš jau nenorėjau įveikinėti. Pasitenkinau tuo, kad užsistūmiau dviratį pėsčiomis ir taip pražygiavau visą gyvenvietę. Pakeliui dar žvilgterėjau į už tvenkinio ir parko medžių pasislėpusį Veriškių dvarą:

Ir tau jau paskutinis kadras, nes nuo Veriškių kelias pagaliau pradėjo leistis žemyn. Nuokalnė darėsi vis statesnė ir aš visai smagiai pagaliau grįžau namo.

Bevažiuodamas plentu, pakeliui vis žvilgčiojau į miško ir laukų keliukus. Dar kokia savaitė tokių orų, ir tada šį maršrutą tikrai bus galima paįvairinti dar keliomis lankytinomis vietomis, tokiomis kaip Raudondvario dvaras ar Nemenčinės piliakalnis. Be to, nebereikės minti asfaltu ir dalintis keliu su pro šalį švilpiančiais automobiliais.

O kaip su galvos pravėdinimu? Tikrai prasivėdino. Sėdžiu va dabar toks visas patenkintas, rašau šį įrašą, žiūriu pro langą į gražų sekmadienį, o mintimis vėl kažkur toli, kur dar neatrasti keliukai bei visas dulkėtas dviratis. Kur aš, nusikalęs bet laimingas visais plaučiaus traukiu į save miškų ir laukų kvapus, o besidairydamas pro objektyvą bandau pagauti tą visą mane supantį gamtos grožį. Nežinau kaip jums, bet man tai patinka.