Klasika su variacijomis #1

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf

Šį kartą noriu jums pasiūlyti klasikinio ir populiaraus dviračių maršruto Vilnius-Nemenčinėhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=2207841-Vilnius, keliaujant skirtingais Neries krantais arba, kaip dar kai kurie sako, Pro Žaliuosius, savo variantą.

Tik pasakosiu kiek kitaip, t.y Nemenčinė-Vilnius-Nemenčinė, nes pradėjau ir baigiau minti Nemenčinėje.

Šis klasikinis dviračių maršrutas jau tikriausiai mintinai žinomas ne vienai kartai dviratininkų. Kiti yra juo važiavę jau tiek kartų, kad kartais jau pradeda veikti koks autopilotas. Ir, atvirai pasakius, tas įprastas kelias, kai į viena pusę važiuoji Nemenčinės plento dviratininku taku, o į kitą – Žaliųjų ežerų dviratininkų taku ir pro Europos parką, jei jau  ne mirtinai atsibodęs, tai bent jau žiūrėti nelabai yra į ką. Tai labiausiai taikoma Nemenčinės plentui, kurio dviračio takas driekiasi palei pat plentą ir yra žiauriai nemalonus ne tik dėl šalia ūžiančio ir smirdančio automobilio srauto, bet ir dėl savo dangos. Ta danga tikrai nemaloni net ir važiuojant kalnų dviračiu su storomis padangomis. Tai nieko nuostabaus, kad nemažai dviratininkų renkasi plentą, kas tikrai čia yra labai pavojinga. Kalbant apie kitą pusę, tai pats dviračių takas iki Žaliųjų ežerų man tikrai patinka. Bet nepatinka po to, kai galiausiai atsiduri ant asfalto, važiuoji apkrautu keliu iki Europos parko, o po to sodai ir vėl plentas. Truputį vietomis matoma Neris ir Skirgiškių vandens malūno griuvėsiai irgi greitai pabosta. Todėl nemažai dviratininkų šį maršrutą įvairina kaip gali, o tiksliau kiek aplinkinių kelių žino. Didžiausią pasirinkimą turi tie, kas turi ne plentinius dviračiu. Ne išimtis ir aš, o mano maršrutas tikrai neskirtas plento dviračiams.

Kad būtų lengviau, visą maršrutą suskirsčiau savotiškais etapais, kurie geriausiai matosi maršruto išklotinėje Garmin Connecte, kur jie pažymėti kaip ratai.

Taigi, pirmas etapas prasideda Nemenčinėje ir baigiasi jau Vilniuje prie Plento baro. Jo ilgis 26.74 km. Tik išvažiavus iš Nemenčinės, pajudame link Vilniaus Nemenčinės plentu. Užvažiavę į kalną, už benzino kolonėlės iš karto pasukame į dešinę bei dar įveikę vieną įkalnę kertame Kreivalaužius ir asfaltuotu taku riedame pirmyn. Čia pakeliui galėsite aplankyti apleistą buvusią ryšių bazę:

Iš karto prašau man dovanoti už nuotraukų kokybę, nes šį kartą kuprinės su fotoaparatu nenorėjau tempti, tad fotografavau su mobiliu telefonu, kas, žinia, kokybės tikrai neprideda.

Už bazės iš kartu sukame kairėn, po to plačiame žvyrkelyje dešinėn ir važiuojame iki paminklo sušaudytiems žydams:

Tiksliau jums reikės keliuko kairėn prieš šį paminklą. Tai tikrai smagus, kiek smėlėtas miško keliukas, kuris prie Šakiškes tampa žvyrkeliu. Bet patikėkite, tai tikrai maloniau, nei dviračio tako atkarpa iki Miškonių ar Antavilių. Taigi, šiuo keliuku pasieksite Šakiškes ir iš karto skersai kertate asfaltą į kitą miško keliuką, kuris jus atves iki privačių namų kvartalo, o nuo ten jau asfaltu privažiuosite Nemenčinės plentą prie pat Antavilių sodų. Pervažiuokite į kitą pusę ir dviračiu taku pasukite kiek atgal, iki poilsio aikštelės. Galėsite iš karto įvertinti, ko išvengė ne tik jūsų dviratis, bet ir jūsų užpakalis su nugara.

Nuo poilsiavietės siūlau sukti dešinėn, į miško keliuką, kuris neužilgo jus atves iki mano garsiojo tiltelio:

Įveikę kliūtį, miško keliuku greitai pasieksite Skarbelio ežerą, kur, jei norėsite, gėsite pasimaudyti. Aišku, jei ten nebus tunto poilsiautojų:

Jei nepatiks čia, toliau vingiuojantis kelias miško kelias jus pristatys į Baldžio gatvę.

Galima įvairiai patekti prie Balžio ar Tapelių ežerų. Šį kartą siūlau sukti dešinėn ir gatve pavažiuoti iki kol baigsis pastatai  kairėje pusėje. Po to iš karto sukti kairėn į smėlėtą kelią, kuris neužilgo pasikeis į miško kelią. Juo važiuojant tikrai galima rasti ramesnę vietelę prie Balžio ežero. Priartėjus prie Juodžio, keliukas kiek suprastės, tek įveikinėti šaknis, bet neilgai. Artėjant prie Tapelių bus tikrai geriau. Išvažiuosite prie vieno iš Tapelių ežero paplūdimių:

Keliuku palei ežerą važiuojame iki Karačiūnų gatvės ir kito pliažo:

Nuo čia, kirtę asfaltuotą gatvę, miško takeliu judame pirmyn, kol nepasiekiame gerai išvažinėto miško kelio, kuris jus atves iki Šilėnų gatvės

Šilėnų asfaltuota gatve važiuojame iki sankirtos su Kairėnų gatve ir sukame kairėn, link Kairėnų. Labai neįsibėgėkite, nes už kelių šimtų metrų jums reikės nuvažiuoti nuo asfalto dešinėn į smėlėtą keliuką, kuris eina pro Kairėnų kapinių šoną. Jis gali būti tikrai nepatrauklus, nes jį mėgsta krosinių motociklų ir keturračių vairuotojai:

Labai dėl to pergyventi nereikia, nes kiek pajudėjus pirmyn, po dešine lygiagrečiai yra visai padorus miško takas:

Tikrai neteks ilgai vargti, nes tuoj pat pasiekiame Gvazdikų sodus. Čia reikia būti atidiems, nes reikia gan stačiu kampu išsukti link Aukštagirio. Orientyru gali būti didžiulė epinė bala. Kiek kartų esu pro čia važiavęs važiavęs, tiek ją teko įveikinėti. Už jos orientuojamės į miško kelią kiek dešinėn, o po to nusukame kairėn į kiek prasčiau pravažinėtą miško kelią. Čia nebus lengva, nes bus smėlio, kuris dar kiek suartas motociklų ir keturračių. Bet kokiu atveju, turite pasiekti Aukštagirio gatvę, nuo kur jau nebetoli iki Plento baro, kurį privažiuosite iš galo:

Čia ir baigiasi pirmas maršruto etapas. Jis ilgesnis kokių 11 km, nei važiuojant dviračių takeliu. Galbūt kiek sunkesnis. Na, ne galbūt, o tikrai sunkesnis, bet užtat įdomesnis ir bent jau man smagesnis. Tai tikrai geriau, nei kratytis tuo nelygiu ir nuobodžiu dviračio taku.

Kitas etapas yra grynai asfaltinis ir dviračiu taku pro Antakalnį ir Vileišio gatvę veda iki pat Mindaugo tilto:

Jei neorite, galite iš karto važiuoti link Valakampių tilto, kad ir pro pačius Valakampius ir tokiu būdu persikraustyti į kitą Neries pusę. O aš į kitą krantą patekau būtent Mindaugo tiltu, tad dar pasimyniau gražiu dviračių taku iki pat Trinapolio vienolyno:

Čia baigiasi antrasis ir vienas iš lengviausių etapų pro Vilniaus centrą. Šio etapo ilgis – 13.32 km. Tačiau prasideda pats trumpiausias ir pats sunkiausias etapas:

Šiame etape jums reikės įveikti nepilnus du kilometrus, bet už tat kokius!

Pradžiai reikia užminti ar užsitempti dviratį į laaaaabai stačią įkalnę:

Atvirai pasakius, net nebandžiau minti, nes po 40 km tikrai to nenorėjau. Beje, esu matęs čia dviratininkų, kurie puikiai ne tik užvažiuoja, bet tuo metu dar ir sugeba šnekučiuotis net nepridusę. Tikrai jiems baltai pavydžiu ir aišku, kuria kryptimi man dar reikia su savimi padirbėti.

Patekus į viršų irgi ne ką geriau, bet šiek tiek lengviau. Todėl labai smagu, kai prieš akis atsiveria plati Kalvarijų gatvė, kur prasideda ketvirtas etapas:

Toliau viskas labai paprasta. Nesiimam jokių improvizacijų ir žymėtu dviračių taku smagiai miname iki Verkių dvaro arklidžių:

O nuo čia gruntiniu taku, kas labai patinka mano dviračio padangoms, iki pat Žaliųjų ežerų, viso septynis kilometrus su uodegėle:

Penktame etape vėl išsukame iš įprasto klasikinio maršruto. Mūsų tikslas – Liubavo dvaras. Tad judame aplink Balsių ežerą miško taku, kylame į šiokią tokią nemalonią įkalnę ir atsiduriame ant asfalto. Nuo čia judame Sakališkių link. Čia nuolat kaitaliosis tiek asfaltas, tiek žvyruoti ar smėlėti keliukai. Tačiau už kokių septynių su viršum kilometrų mes atsiremsime į Liubavo dvaro lauko rieduliais grįstą kelią:

Beje, šalia šios vietos, kairėje, prie žolėse pasislėpusio upelio, yra šaltinis, kurio vandenį yra pamėgę vietiniai. Aš to vandens neragavau, tad nežinau koks jis.

Pats akmenuotas kelias:

… tęsiasi kokius nelabai malonius pusantro kilometro. Po to pasikeičia į smagų ir greitą, bet dėl apvalių akmenukų gan slidų žvyrkelį. Todėl vairą reikia laikyti stipriai ir žiūrėti kur leki, nes visai nesunku prasiskraidyti iki pat dvaro griuvėsių:

Jei iš dvaro griuvėsių ne kažin kas ir telikę, tai dvaro malūnas gražiai sutvarkytas, o jame veikia muziejus:

Beje, jei visgi norėsite aplankyti ne tik Liubavą, bet ir Europos parką, tada važiuokite įprast maršrutu iki Europos parką. O nuo ten, miško keliuku galima patekti prie akmenuoto kelio.

Nuo Liubavo malūno laikomės kairės, smėlėtu keliu užvažiuojme į kalniuką ir žvyrkeliu pasiekiame Ažulaukę:

Čia baigiasi priešpaskutinis kelionės etapas, kurio ilgis – 11.63 km. O paskutinis – tai beveik aštuoni kilometrai smagaus ir greito asfalto iki Nemenčinės, kur ir baigėsi mano šios dienos išvyka.

Iš viso numinta 68.65 km, kas kokiu 12 km yra daugiau, nei važiuoti klasikiniu maršrutu. Bet tikiuosi, kad jums patiks bei bus tikrai ir įdomiau, ir smagiau.

P.S. Kaip visada, šį maršrutą galima atsisiųsti į savo navigatorius jei tokiais naudojatės. Tereikia paspausti ant nuorodos virš maršruto žemėlapio.

Ir kad kelias jums nedulkėtų !