Perskaičius šį straipsnelį, galima tik padėkoti N.Vasiliauskaitei už sveiką ironiją ir drąsiai pareikštas mintis. Šiaip, tikriausiai, galėčiau pasirašyti po kiekvienu jos teiginiu. Atvirai kalbant, užkniso visas tas proginis masiškumas, kai besąlygiškas, aklas tradicijų (nesvarbu ar tiki tu į ka nors, ar ne) laikymasis tampa privaloma "gero" elgesio norma. Netvirtinu, kad nereikia prisiminti savo išėjusių artimųjų, bet tai galima padaryti ramiai, be masinės isterijos, tyliai ir savaip.

Apie vyraujančias madas kapinėse išvis nesinori kalbėti. Kartais atrodo, kad kapų priežiūros mados (paminklai, darželiai ir pan.) yra skirtos ne mirusiųjų atminimui, o savo socialinio statuso parodymui ar pabrėžtinam savo "liūdesio" demonstravimui, nes taip "priimta". Gal todėl taip nemėgstu lankytis kapinėse, kaip ir nenorėčiau būti ten užkastas. Kas norės, tas prisimins mane ir be didelio, užboginto akmens. O jei ne – tai man jau kaip tai ir nerūpės.

P.S. Juokingiausia tai – kokį erzelį šis straipsnelis sukėlė miniažmogių (šį taiklų apibūdinimą radau viename bloge) tarpe. Na niekaip dar bendrapiliečiai negali toleruoti kitaip mąstančių ir to nebijančių parodyti. 🙂

Link to DELFI – N.Vasiliauskaitė: Vėlinės ir kiti įdomūs reiškiniai