Besivilkdamas kamštyje pamačiau mažutį BMW, mirksinti posūkio lempele ir bandantį persirikuoti. Jo daili variuotoja su viltimi žiūrėjo į veidrodėlius, kraipė galvutę ir tikėjosi, kad kas nors įleis. Ant BMW galo puikavosi užrašėlis: "Jei negalima, bet labai nori – tai galima". Visas šis vaizdelis man pasirodė pakankamai linksmas, net nuotaika pagerėjo. Stabtelėjau, pamirksėjau šviesomis: atseit prašom, panele. Panelė persirikiavo, pamirksėjo avarinėmis dėkodama ir , pravėrusi langą, išmetė lauk nuoruką. Po to man visai nebepatiko nei mašinukas, nei jo savininkė. Nuotaika grįžo į savo, tokiu metu įprastą, būsena – irzliai agresyvią. Vat kaip būna…