Ech tas pavasaris… Kuo orai šiltesti ir geresni, tuo sunkiau prisiversti sedėti ofise, jau nekalbu apie kokį darbą ar blogo rašymą. Prisiverčiu padaryti tik tai, kas yra būtina ir negali būti nukelta į … kad ir poryt. Mintys tikrai nedarbinės. Viskas aplinkui atrodo kažkaip naujai ir šviesiau. Kai prigriaužia sąžinė, pasižiūriu į prikauptų temų sąrašą ir toliau… Ir vėl tas pavasaris su laisvės troškimu, noru nukeliauti ten, kur dar nebūta, pamatyti tai, ko dar nemačiau, pajusti kaip Alfa Romeo dar stipriau prisipaudžia prie kelio įveikiant eilinį greitą posūkį, o variklis grėsmingai urzgia, kai lenki automobilių koloną, o plento juosta, pašėlusiai vingiuodama, kviečia vis tolyn…