Skirtingai nuo pernykščio Joninių savaitgalio, kai keliavome po Latviją, šį ilgąjį buvo nuspręsta praleisti namie. Priežastys buvo kelios: besikaitaliojantis ir nepergeriausias oras, reikia pailsėti nuo automobilio bei kondicionuoto oro ir būtinumas pramankštinti kaulus.

Su kaulu pramankštinimu gyvenant Nemenčinėje tikrai jokių problemų nėra, tereikia tik noro. Aplink esantys ežerai, upė, miškai su begale miško keliukų tik ir prašosi kad sėstum ant dviračio. Tam reikalui turiu keletą savo mėgstamų žiedinių maršrutų, kurių ilgis svyruoja nuo kelių kilometrų iki kokių 20 km. Bevažinėdamas ant dviračio esu radęs tikrai įdomių dalykų: tai ir Neries kranto skardžiai, nuo kurių atsiveria nuostabūs vaizdai, kabantis tiltas virš tos pačios upės, koks nors miške pasislėpęs kaimelis ar sodų masyvas, ar prabangių namų gyvenvietė, ar koks nuo sovietinių laikų užsilikęs bunkeris.

Orai lėmė, kad pasivažinėti dviračiu išėjo tik šeštadienį ir antradienį, t.y vakar. Jei šeštadienį važiavome gerai nuo seno žinomomis vietomis, tai antradienis virto sąvotiška atradimų diena.

Bevažiuojant nuo Gėlos suintrigavo kelio rodyklė į Tuščiaulius, kuri rodė į visai neprastai pažvyruotą miško kelią. Pro tą kelią esu pravažiavęs ne vieną kartą, bet ten anksčiau nebuvo rodyklės. O dabar gan keistas pavadinimas, nedidelis  tik 1 km atstumas mus sudomino, ir smalsumas nugalėjo. Rodyklė nemelavo, ir, pravažiavus kilometrą, mes buvome tikrai nustebinti 🙂 :

Kažkam, tikriausiai, buvo sunku perskaityti, tad truputi pakoregavo. Kairėn ar dešinėn? O pats kaimas kur?

Pasirinkome kairėn:

Radome smagiai besistatančią naują gyvenvietę.

O čia, matyt, senasis kaimas:

Prie Nemenčinės esu radęs kokias tris rezervines vandenvietes ir vieną eksploatuojamą pačiame miestelyje. Paprastai tai buvo aptverti, rimtai saugomi objektai. O dabar tik kai kuriuose atstatytos tvoros. Betyrinėdami naujai atrastą teritoriją radome dar tris:

Prie kai kurių yra prisišliejusio sodybos ar net keli namai, kurie taip nekukliai dar atsitvėrę kokį gabalėlį miško. Tokių būdu bendra tvorų sistema užtveria bet kokį priėjimą prie Neries. Nebent galima rasti kur praardytą vandenvietės tvorą:

Pro vienus tokius atvirus vartus pasukome link namų:

Tokiose vietose kadaise keliukas buvo su apšvietimu:

O čia ar tai požeminis betonis rezervuaras, ar tai siurbliai. Geriau matytusi iš kitos pusės, kur jis išlindęs iš šlaito, bet tingėjau ten leistis 🙂 :

Kai įvažiuoji į tokią teritoriją, o ji gali tęstis kilometrą ir daugiau, niekada nežinai ar kitoje pusėje neįsiremsi į akliną tvorą su užrakintais vartais. Bet mums pasisekė. Privažiavus užrakintus vartus, žolėje pastebėjome pramintą takelį, kuris pro mažą pušinėlį mus atvedė prie dar vienų, bet neužrakintų vartelių ir galiausiai išvedė į jau pažįstamą kelią link namų, kurį jau buvome ištyrinėję anksčiau, ir kuris baigiasi kaip tik prie tų užrakintųjų vartų 🙂 . Tad gavosi dar vienas, maždaug 15 km ilgio, visai smagus dviračių maršrutas.

P.S. Kaip tyčia, video kamera ir fotoaparatas buvo palikti namie, tad teko fotografuoti savuoju iPAQ 614c.