Taip šį įrašą pavadinau tikrai neatsitiktinai ar norėdamas pritraukti daugiau skaitytojų. Dažniausiai taip juokais vadinu savo pasivažinėjimus po Vilniaus rajoną. Kodėl prieblandos zona? Tikriausiai kad tai suprasti, reikia pačiam pagyventi čia. Kita vertus, tikriausiai ne vienas yra pastebėjęs, kad kai iškeliauji iš Vilniaus, tai tarsi persikeli ne tik erdvėje, bet ir laike atgal, į ne tokią jau tolimą praeitį. Nežiūrint puikaus oro, žvelgiant į nuotraukas, tikriausiai suprasite, kodėl šias vietas aš taip vadinu.

Bet apie viską iš eilės. Šio pasivažinėjimo dviračiais tikslas – aplankyti Skališkių olos atodangą, kuri dar kartais vadinama verkiančia arba šventąja ola.

Taigi, startavome Nemenčinėje. Tam, kad nevažiuoti keliu, pasukome miško keliuku, kuris prasideda tuoj pat už “Voveraitės” kavinės. Kas visada mane tiesiog siutina, kad nežiūrint to fakto, jog visas miestelis apstatytas šiukšlių konteineriais, maždaug kilometro atstumu miškas pilnas privežtų buitinių atliekų ir laužaviečių, kuriose buvo nudeginta kabelių guminė izoliacija. Vietiniai tiesiog jaučia pareigą laikas nuo laiko savo šlamštą pavėžėti ir palikti miške. Ši tradicija tęsiasi nuo neatmenamų laikų.

Toliau judame miško keliuku, kertame Švenčionių plentą ir dar kokius 6 km važiuojame mišku. Pravažiuojame keletą kirtaviečių, kur vyrauja džiūstančių lapuočių šakų kvapas, kuris man asocijuojasi su vantų kvapu. Po kiek laiko pravažiuojame sena karjerą ir pasiekiame Raudondvarį, kuris mus pasitinka griuvėsiais:

Už posūkio galima pamatyti ir dvaro likučius:

Dar toliau pakeliui kažkokio pastato griūvėsiai, kuriuos pamačiusi neGerainė leptelėjo:  “Stounhedžas”. Ok, tebūnie Raudondvario “Stounhedžas”:

Iš karto už jų sukame į dešinę ir dar kokius porą kilometrų miname žvyrkeliu, smagiai čirškėdami saulutėje. Nusileidę nuo kalniuko pasiekėme kažkokį kaimelį. Nors jau ne kartą esu čia buvęs, tačiau iki šiol nežinau kaip jis vadinasi. Bet jame galima pamatyti ne taip jau dažnai randamą kabantį lieptą virš Neries:

Pagaliau kažkas susiprotėjo pastatyti perspėjantį ženklą, kad tiltas uždarytas. Ne kartą teko matyti, kaip vietiniai drąsiai žygiuoja tiltuku ir kaip smagiai supuvusios lentos krenta į vandenį.

Toliau jau teko vadovautis savo nuojauta ir “tiksliais” neGerainės kolegės nurodymais: “Už kaimelio sukite arčiau upės…” . Taigi, dar kiek paminę ir pamatę už spėjamai jau paskutinio krūmyne pasislėpusio namuko, pasukome dešinėn tarp eglių, pakankamai pastebimai pramintu takeliu, kuris nėra labai pritaikytas dviračiams. Tad teko nulipti ir paskutinius kokius šimtą metru paėjėti pėsčiomis. Ir štai, pats kelionės tikslas:

Kad vietinių ši ola vadinama šventąja neatsitiktinai, rodo toks pavargęs kryžius ir pilnas vidus degančių žvakučių (štai kodėl takelis taip pramintas), nors pakeliui nesutikome nei vieno žmogaus.

Reikia pastebėti, kad šiame krašte religingumas demonstruojamas visur kur tik įmanoma. Todėl pakelės, kelių ir keliukų sankryžos apstatinėtos kryžiais ir statulėlėmis. Ir tai dar viena priežastis, kodėl aš šį kraštą vadinu prieblandos zona, nes prieblanda tvyro nemažos dalies čia gyvenančių žmonių galvose.

P.S. Gal pats įrašas yra kiek pesimistiškas, bet pasivažinėjimas buvo tikrai smagus 🙂 . Pats atstumas nuo Nemenčinės nėra toks jau ir didelis, kokie devyni su viršum kilometrai į vieną pusę. Ir pagaliau, man juk atostogos !