Tikriausiai esu kažką paveldėjęs iš savo tolimų protėvių, kai lietuviai ne taikiai arė savo žemę, o gretai įsiverždavo į kaimynų žemes, pasiimdavo, ko jiems reikėdavo ir patenkinti grįždavo namo. Taip ir aš mėgstu keliauti lengvai ir greitai. Tik mano grobis – ne kažkokios gėrybės, o nuotraukos, toks savotiškas fotogrobis. Štai ir praeitą šeštadienį mes su Žmogučiu įsiveržėme dienai į kaimynų latvių žemę ir “paėmėme” keletą Livonijos ordino pilių.
“Objektas pavojingas. Patekimas draudžiamas. Teritorijoje šuo.”
Štai toks užrašas ant vartų mane pasitiko vakar, kai besivažinėdamas ant dviračio sumaniau aplankyti kadaise čia buvusią Vismaliukų priešlėktuvinės gynybos bazę. Tiesa sakant, mane čia atviliojo du dalykai. Vienas – patenkinti savo smalsumą ir aplankyti dar vieną miške pasislėpusį buvusį karinį objektą, o kitas – rasti čia paslėptą “lobiuką”.
http://connect.garmin.com:80/activity/embed/167949495
Pagaliau jau galima važinėtis miško keliukais. Aišku, aš tuo tuoj pat ir pasinaudojau, šiandien išriedėjęs link Šakiškių skardžio. Tačiau, kad nevažiuoti tais pačiais keliukais, pasukau kiek kitaip.
Taigi, jei praeitą dieną daugiau vargo mūsų kojos, tai šioje dienoje vėl teko daug keliauti automobiliu. Kaip jau minėjau, sustojome nakvynei maždaug 150 km nuo Narvos, sekančio apsilankymo punkto. Diena prasidėjo smarkiai pliaupiant lietui, o vietomis tai jau buvo visai nepadori liūtis. Visa laimė, kad artėjant prie Narvos, lietus vis labiau silpo, o pasiekus miestą ir visai baigėsi.
Toliau tęsiu pasakojimą apie mūsų viešnagę Estijoje. Pradžioje norėjau šios kelionės dalį įvardinti Estijos rytais, bet kadangi patys estai šią teritoriją vis gi priskiria pietinei Estijai, Tartu ir Peipsi ežero sričiai, tai nusprendžiau šio skirstymo prisilaikyti ir aš. Dabar truputi apie Peipsi ežero pavadinimą. Estijoje, o ir pačių estų parengtoje informacijoje anglų kalba šis ežeras vadinamas Peipsi. Rusai, o ir, ko gero, daugelis iš mūsų jį vadina Čiudo ežeru. Tai tiek apie geografiją, o toliau apie pačią kelionę.
Didžiąją pirmosios dienos dalį sudarė pati kelionė per Lietuvą ir Latviją, kol pasiekėme pietų Estiją. Todėl pirmąjį tikslą pasiekėme jau vakarop, o besiniaukiantis dangus bandė mums įrodyti, kad ir vėl atvykome į šalį tikrai ne tą dieną, kai čia būna vasara. Tačiau kaip ten bebūtų, net ir pravažiavę beveik 500 km, mes buvome pasiryžę aplankyti du pasirinktus objektus: Sangastės ir Taageperės pilis, o tik po to pasiieškoti nakvynės vietos.
Neslėpsiu, kad mintį aplankyti Merkinės – Paulavos (Pavlovo) dvaro sodybą puoselėjau dar nuo tada, kai pamačiau Rootos nuotraukas iš Paulavos (Pavlovo) respublikos. Tikrai norėjau viską pamatyti savo akimis, kol dar viskas neišnyko, nes tai ne šiaip sau kokio eilinio dvaro griuvėsiai, o gan įžymi istorinė vieta. Tuo labiau, kad toje Lietuvos dalyje aš tikrai esu retas svečias, o Turgelių kryptis man vis dar terra incognita. Ir tam, kad šią spragą bent kiek sumažinti, šiandien pasukome būtent ta kryptimi.
Dvaro griuvėsius tikrai nesunku rasti, nes jie yra prie pat kelio Turgeliai – Jašiūnai:
Taip šį įrašą pavadinau tikrai neatsitiktinai ar norėdamas pritraukti daugiau skaitytojų. Dažniausiai taip juokais vadinu savo pasivažinėjimus po Vilniaus rajoną. Kodėl prieblandos zona? Tikriausiai kad tai suprasti, reikia pačiam pagyventi čia. Kita vertus, tikriausiai ne vienas yra pastebėjęs, kad kai iškeliauji iš Vilniaus, tai tarsi persikeli ne tik erdvėje, bet ir laike atgal, į ne tokią jau tolimą praeitį. Nežiūrint puikaus oro, žvelgiant į nuotraukas, tikriausiai suprasite, kodėl šias vietas aš taip vadinu.
Bet apie viską iš eilės. Šio pasivažinėjimo dviračiais tikslas – aplankyti Skališkių olos atodangą, kuri dar kartais vadinama verkiančia arba šventąja ola.
MariukasM.LT 