Toliau tęsiu pasakojimą apie mūsų viešnagę Estijoje. Pradžioje norėjau šios kelionės dalį įvardinti Estijos rytais, bet kadangi patys estai šią teritoriją vis gi  priskiria pietinei Estijai, Tartu ir Peipsi ežero sričiai, tai nusprendžiau šio skirstymo prisilaikyti ir aš. Dabar truputi apie Peipsi ežero pavadinimą. Estijoje, o ir pačių estų parengtoje informacijoje anglų kalba šis ežeras vadinamas Peipsi. Rusai, o ir, ko gero, daugelis iš mūsų jį vadina Čiudo ežeru. Tai tiek apie geografiją, o toliau apie pačią kelionę.

Jei pirmąją kelionės dieną mes baigėme pliaupiant lietui, tai ši mus pasitiko saulėtu rytu ir puikiu oru, kuris išsilaikė iki pat vakaro. Kaip ir daugumoje savo kelionių, pažintį su Tartu pradėjome nuo rotušės aikštės ir kaip dori turistai apžygiavome senamiestį pagal parengtą maršrutą. Kadangi nuotraukų nemažai, parodysiu tai, kas man paliko didžiausią įspūdį. Apie visą kitą galėsite pasiskaityti maršruto brošiūroje, nes man tikrai nepavyks geriau papasakoti. Taigi, kas man užkliuvo. Pirma – kreivas namas, esantis rotušės aikštės gale, kuriame įsikūręs meno muziejus:

Kadangi buvo jau karšta, tai mažas fontanėlis, čiurlenantis pavėsyje, labai jau traukė atsigaivinti:

Na, o didžiausią įspūdį paliko didžiuliai katedros griuvėsiai. Kas įdomiausia, kad pusė katedros buvo atstatyta, ten įrengiant Tartu universiteto biblioteką, o kita pusė taip ir liko griuvėsiais:

Daugiu nuotraukų galima pasižiūrėti albume.

Prisivaikščioję po Tartu, toliau patraukėme į Poltsamaa, Estijos vyno sostinę, 18 tiltų ir rožių senovinį miestelį. Pirmiausia patraukėme į pilį, kuri savotiškai sulipusi su Šv. Nikolajaus bažnyčia:

Šiaip vaikščioti aplink pilies griuvėsiu kiek pavojinga, net pakabinti ženklai, perspėjantys apie krentančius akmenis. Bet ten kur įėjimas – saugu:

Čia pat esančiame vyno rūsyje paragavome bei įsigijome vietinio vyno, kuris daromas tiek iš obuolių, tiek ir iš juodųjų serbentų, bet yra tikrai neblogas ir savotiško skonio:

Visas miestelis, parkas, skverai, net sankryžos žiedas apsodintas rožėmis. Gaila, kad dauguma jau peržydėjusios, bet pavyko rasti dar žydinčių:

Miestelyje yra 18 tiltų, tiksliau tiltelių, kurie jungia įvairias saleles ar permesti tiesiog per parkų kanalus. Čia pats didžiausias:

Įdomumo dėlei, Poltsamaa yra laikome dabartinės Estijos vėliavos gimtine.

Toliau pasukome jau į rytus link Peipsi (Čiudo) ežero. Pakeliui grožėjomės Estijos laukais, kurie šioje šalies dalyje labai panašūs į lietuviškus:

Ech, atostogos, taip gera 🙂

Bevažiuodami pasiekėme remontuojamo kelio atkarpą. Reikia paminėti, kad estai kelius visada remontuoja iš pagrindų, t.y. jie nukasa remontuojamo kelio atkarpą iki grunto ir tada konstruoja jį iš naujo. Gal todėl dauguma jų kelių yra praktiškai nelopyti ir labai geros kokybės. Kaip ten bebūtų, mūsų čia laukė 14 km šliaužimo ir kratymosi. Taip  besikratydami, pasiekėme Laiuse kaimelį, kuriame vėl stūksojo senovinės pilies griuvėsiai:

Šiaip čia sustoti visai neplanavome. Bet kadangi kratymasis buvo jau pakankamai nusibodęs, tai sustojome aikštelėje pailsėti bei nusprendėme apžiūrėti griuvėsius iš arčiau:

Priėjus arčiau, čia mūsų laukė savotiškas siurprizas. Šalia esančiame stende, kuris čia pastatytas pasirūpinus Lenkijos ambasadai (įdomu, kodėl Lietuvos ambasada nesirūpina tokiais dalykais?).,sužinojome, kad čia esama dalelė Abiejų Tautų respublikos istorijos. Nors tai ir buvusi ordino pilis, bet po pergalingo karo su Maskva, čia buvo šiauriausia Lenkijos – Lietuvos valstybės teritorija (starostwo) 1582 – 1622 metais. Per tą laiką pilis buvo užimta švedų, po to vėl susigrąžinta, kol galu gale atiteko švedams. Štai taip, neplanuotai, gali sužinoti įdomių dalykų.

Toliau jau be didesniu kliūčių pasiekėme didžiulį Peipsi ežerą. Kalbant apie Peipsi (Čiudo) ežerą, visada reikia prisiminti, kad tai per amžius buvo riba su rusiškomis žemėmis, o į estišką ežero pakrantę amžinai pretendavo danai, kalavijuočiai, rusai ir švedai. Be to, ši vieta yra glaudžiai susijusi su rusų sentikiais. Todėl nieko nuostabaus, jei parduotuvėje ar bare į jus gali kreiptis gražia ir taisyklinga rusų kalba. Mus čia domino Rajos sentikių vienuolynas. Bet mums nepavyko tiksliai nustatyti navigacinio kompiuterio, o ir vietiniai Rajos kaimelio gyventojai negalėjo pasakyti ar pas juos ir yra tas vienuolynas, ar tai sentikių muziejus. Patys jie tai vadina maldos vieta (moleben):

Atkreipkite dėmesį į pastato papuošimus, kurie iš karto parodo kokiai kultūrai visa tai priklauso:

Visai tai stovi ant ežero kranto, kuri pirmą kartą čia ir pamatėme:

Pamatyti visos ežero didybės taip ir nepavyko, nes jo visa pakrantė apaugus dideliais meldais, o priėjimas prie vandens – tai tik siauras prakirstas kanalas, kuriame švartuojasi valtys ir iš bėdos galima maudytis. Bet dydis jaučiasi iš bangavimo, kuris labai primena mūsų marias ir dar to, kad net ir su gera optika nesimato kito kranto.

Kadangi toliau mūsų jau laukė Estijos šiaurė, o tiksliau Narva, o reikalas jau linko link vakaro, nusprendėme kur nors pakeliui susirasti nakvynę. Buvo pageidautina, kad tai būtų prie ežero. Norėjosi kiek ilgiau pabūti prie šio istorinio ežero, apie kurį tiek buvo skaityta istorinėse knygose. Mums tikrai pavyko. Pakeliui apsistojome svečių namuose, kur, kitoje kelio pusėje, buvo graži aikštelė pasisėdėjimui prie ežero. Todėl tik įsikūrę bei apsirūpinę alumi bei ežere pagautu šviežiai rūkytu unguriu, įsitaisėme netoli vandens. Deja, ilgai neteko mėgautis vaizdais, nes dangus virš ežero, kaip ir rytdienos orų prognozė, nieko gero nežadėjo:

Štai čia, skanaujant ungurį su alumi, ir baigėsi mūsų antroji viešnagės Estijoje diena. Iki sekančio kelionės punkto, Narvos, buvo likę apie 150 km.

P.S. Kaip visada, visas nuotraukas didesniu formatu galite pasižiūrėti pasinaudoję albumo peržiūra.