Taigi, jei praeitą dieną daugiau vargo mūsų kojos, tai šioje dienoje vėl teko daug keliauti automobiliu. Kaip jau minėjau, sustojome nakvynei maždaug 150 km nuo Narvos, sekančio apsilankymo punkto. Diena prasidėjo smarkiai pliaupiant lietui, o vietomis tai jau buvo visai nepadori liūtis. Visa laimė, kad artėjant prie Narvos, lietus vis labiau silpo, o pasiekus miestą ir visai baigėsi.
Toliau tęsiu pasakojimą apie mūsų viešnagę Estijoje. Pradžioje norėjau šios kelionės dalį įvardinti Estijos rytais, bet kadangi patys estai šią teritoriją vis gi priskiria pietinei Estijai, Tartu ir Peipsi ežero sričiai, tai nusprendžiau šio skirstymo prisilaikyti ir aš. Dabar truputi apie Peipsi ežero pavadinimą. Estijoje, o ir pačių estų parengtoje informacijoje anglų kalba šis ežeras vadinamas Peipsi. Rusai, o ir, ko gero, daugelis iš mūsų jį vadina Čiudo ežeru. Tai tiek apie geografiją, o toliau apie pačią kelionę.
Didžiąją pirmosios dienos dalį sudarė pati kelionė per Lietuvą ir Latviją, kol pasiekėme pietų Estiją. Todėl pirmąjį tikslą pasiekėme jau vakarop, o besiniaukiantis dangus bandė mums įrodyti, kad ir vėl atvykome į šalį tikrai ne tą dieną, kai čia būna vasara. Tačiau kaip ten bebūtų, net ir pravažiavę beveik 500 km, mes buvome pasiryžę aplankyti du pasirinktus objektus: Sangastės ir Taageperės pilis, o tik po to pasiieškoti nakvynės vietos.
Šiandien tik grįžome iš keturių dienų kelionės po Estiją.
Pagrindinė tokio vojažo mintis, kurią brandinau dar nuo praeitos kelionės į Estijos salas, buvo pasižiūrėti į krioklius šalies šiaurėje. Tačiau va taip praskristi visą Estiją dėl kelių krioklių mums pasirodė neleistina prabanga. Šioje šalyje tikrai yra į ką pasižiūrėti ir kuo pasigrožėti.
Taigi, ką mes ten pamatėme, nukeliavę beveik 1900 km, iš kurių beveik 1000 km pačioje Estijoje? Jei trumpai, tai pietuose aplankėme dvi pilis, kurių viena yra angliško, kita – jugendo stiliaus, slėpėmės nuo lietaus oloje prie Helmes pilies griuvėsių. Aplakėme antrą pagal dydį Estijos miestą Tartu. Po to keliavome į Poltsamaa – rožių ir 18 tiltų miestelį, Estijos vyno sostinę, kur pilies vyno rūsyje skanavome ir pirkome to krašto vyną. Toliau, važiuodami į rytus, užtikome Abiejų Tautų Respublikos pilies griuvėsius. Pasitikome vakarą prie Čiudo ežero, kur bandėme kažkiek susipažinti su sentikių palikimu, bei ant ežero kranto valgėme ten pagautą rūkytą ungurį, užsigerdami estišku alumi. Pažintį su krašto šiaure pradėjome nuo Narvos, kuri yra tarsi simbolis per amžius vykusios konfrontacijos tarp vakarų katalikiškos ir rytų ortodoksiškos civilizacijų. Grožėjomės kriokliais bei ant jūros kranto esančiais Livonijos ordino pilies griuvėsiais. Atsisveikindami su tuo kraštu, žvelgėme į jūrą ir pakrantės pliažus nuo 30 m aukščio skardžio.
Štai tiek pradžiai, o jau detaliau, kai sutvarkysiu visą foto grobį.
Pagaliau atėjo ir Estijos eilė. Nemažai keliauta po LIetuvą, Latviją, o Estija vis buvo atidedama ateičiai. Tad dabar, likus savaitei iki mano atostogų pabaigos, buvo nuspręsta, kad atėjo laikas pakeliauti ir po Estiją. Koks bus pradinis maršrutas, tikriausiai, kažkiek nulėmė ir Pinkcity aprašyta kelionė. Tad daug negaišę, susikrovėme daiktus į savo Alfą ir ankstų šeštadienio rytą pajudėjome.
MariukasM.LT 