Gaujos nacionalinis parkas – tikriausiai viena gražiausių vietų Latvijoje. Čia galima rasti pačių įvairiausių dalykų: nuo istorinių Livonijos ordino pilių iki unikalios gamtos. Vien tokie pavadinimai kaip Sigulda (vis dar archyve kabo nebaigti pernai metų reportažai), Turaida, Cesis veržia rimčiau pasidomėti šia kaimynų sritimi. Tai taip skiriasi nuo Lietuvos, o ir likusios Latvijos, kad mes čia lankomės jau kažkelintą kartą ir vis dar negana, nes vis atrandame ką nors naujo. Dabar atradome Lygatnę – industrinio paveldo bei unikalios gamtos kampelį.

Vien atvykimas į Lygatnę yra gražus, nes primena važiavimą kalnų keliu, o ten iš karto pasitinka vos ne kurortinio miestelio vaizdas:

Tačiau visa miestelio istorija – tai jame jau du šimtus metų esančio popieriaus fabriko istorija. Viskas jame yra susiję su šiuo fabriku. Tai buvo tiesiog fabriko gyvenvietė. Ir tai iš karto matosi pradedant darbininkų mediniais namais, kurie visi vienodi ir pačiu popieriaus fabriku:

Kai tik supratome, kad turime reikalų su industriniu paveldu, buvo kilusi mintis važiuoti toliau. Bet, kaip sakoma, smalsumas nugalėjo, tuo pačiu apsaugodamas mus nuo tikrai nedovanotinos klaidos. Kažkiek vedini smalsumo, kažkiek noro prasimankštinti po ilgo važiavimo, skeptiškai nusiteikę patraukėme pirmyn. Sekantis pastatas, buvę gimdymo namai irgi nepamažino skepticizmo:

Toliau teko kažkiek pakopti į kalniuką, kurio viršūnėje nieko įdomaus nematėme. Besileisdami atgal link centro, abejingai pražingsniavome pro amatininkų namus:

Pirmas objektas, kuris sukėlė susidomėjimą – buvo kitoje kelio pusėje uolienoje išskobti kažkokie rūsiai. Kam jie skirti, ar tai slėptuvės, ar dar kas nors, kol kas mums buvo neaišku:

Tačiau, kaip beveik nusileidome ik centro, mūsų dėmesį jau rimtai patraukė štai tokia uola, link kurios mes nedvejodami pasukome:

Priėję arčiau išsiaiškinome, kad tai Anfabrika. Tai pirmoji fabriko vieta, kur popierius buvo gaminamas rankomis, o uoloje išskobti rūsiai buvo naudojami kaip sandėliai:

Pati Lygatnės upė irgi pertverta latakais, kurie buvo naudojami popieriaus gamybai:

Šioje vietoje skepsį kaip ranka nuėmė, o mes jau rimto smalsumo genami spėriai palei upę žygiavome pirmyn, kol priėjome dar vieną nemažą pastatą:

Dabar čia yra biblioteka, kultūros namai ir kavinė. O sako, kad kadaise čia tikriausiai buvo pirmasis Latvijoje kegelbanas.

Dar įdomesnius dalykus mes atradome čia pat, kitoje kelio pusėje už senosios vaistinės. Tai didelio kalno uolienoje įrengti vyno rūsiai, kur galima paskanauti vietinio vyno, kuris gaminamas iš įvairių uogų:

Ir tai tik uolų pradžia, kurių pati įspūdingiausia Lustūzio uola:

O miestelio apžvalgą baigėme ten, kur ir pradėjome – prie popieriaus fabriko malūno:

Beje, šalia malūno, kuriame yra kavinė ir nedidelė parduotuvė, buvusiame sargo namelyje yra įsikūręs turizmo informacijos centras, kur galima gauti labai vertingos informacijos.

Kitas dalykas, kurį turite žinoti – miestelyje niekur, išskyrus parduotuvėlę, negalima atsiskaityti banko kortele. O ir parduotuvėje aptarnauja ne visas korteles. Bankomato taip pat niekur nerasite. Kaip pasakojo vietiniai, po to, kai čia buvusį bankomatą buvo bandyta pavogti, buvo nuspręsta, kad jo iš viso čia nereikia.

Jei pats Lygatnės miestelis buvo netikėtas atradimas, tai kitas punktas buvo suplanuotas. Tai Lygatnės gamtos takas. Jis mus sudomino tuo, kad čia, apart įprasto pažintinio tako, dar yra ir voljerai su įvairiais gyvūnais. Pats takas yra šalia miestelio, maždaug už 4 km, prie pat Gaujos upės. Įėjimas yra mokamas, po du su viršum eurus suaugusiam
. ir čia galima atsiskaityti kortelėmis.

Pats takas tikrai yra įdomus ir reikalaujantis šiek tiek pastangų, nes vingiuoja gan kalnuota vietove. Tiksliau, einant į priekį beveik du kilometrus vis kyli aukštyn, o paskui tai takais, tai laiptais leidiesi žemyn:

Gyvūnų voljerai yra išdėlioti palei visą taką. Vieni gali būti kažkur labai žemai slėnyje, kur gali pažvelgti nuo aukštos apžvalgos aikštelės:

Kitur pasijauti tarsi mini zooparke:

Tačiau tai dar nereiškia, kad lengvai gali pamatyti lokius, lūšį ar briedžius. Voljerai tikrai dideli ir gyvūnai turi vietos, kur gali pasislėpti nuo smalsuolių ar dienos karščio. Kitur voljerai dar tušti:

Iš visų ten galimų sutikti gyvūnų, mums pasisekė pamatyti tik tris:

Bet čia kaip laukinėje gamtoje: pasiseks arba ne, tad negali ir pykti. O gal tai bus paskata vėl kada nors čia užsukti, nes tikrai šiuose kraštuose mes lankėmės ne paskutinį kartą.

Tai tiek apie dar vieną reidą į Latviją.