Dar vienas aplankytas latviškas pažintinis gamtos takas Pilskalnes Siguldina miško parke.

Pats parkas yra visai netoli Lietuvos sienos, tarp Daugpilio ir Subates, per kurią mes ir atvykome į Latviją, tokiu būdu neįsiveldami į ilgai trunkančią kelių remontų grandinę nuo Degučių iki Zarasų ir dar už jų. Ir tikrai nepasigailėjome Daugailiuose pasukę link Antalieptės ir Obelių. Tikrai gražus ir nenuobodus kelias.

Pats parkas yra Pilskalnėje, pavažiavus asfaltuotu keliuku pirmyn pro kažkurios Platerių giminės atšakos dvarvietę. Tikrai neverta užsukinėti į gyvenvietės pradžioje esantį turizmo informacijos centrą, nes ten nieko nepešite, nebent jums bus paaiškinta kaip patekti prie pažintinių takų pradžios. O pradžioje jūsų lauks mokama stovėjimo aikštelė ir jaukus kasos namelis, kur sėdinti kasininkė prie parko schemos stropiai paaiškins visus trasų niuansus:

Tikrai jau ne pirmą kartą Latvijoje susiduriame su mokamu gamtos takų lankymu. Šį kartą už du suaugusius lankytojus ir Ikso parkingą sumokėjome 6 EUR. Dar gerai, kad parkingo mokestis vienetinis, o ne už valandą kaip prie Kolkos rago.

Šiaip čia yra keli maršrutai, iš kurių pora yra žiediniai, o vienas – ne. Trasos tikrai ne lengvam šeimyniniam pasivaikščiojimui, apie ką iš karto, prie trasos žemėlapio, byloja pirmieji laiptai:

Aišku, yra ir turmputė trasa tiems, kas su vaikais, bet mes tikrai ne dėl to čia važiavome.

Iš tikro važiavome pasislėpti nuo karščio miško tankmėje. Tačiau bėgdami nuo vilko, užšokome ant meškos. Nors ir tebuvo kokie 25 laipsniai šilumos, miške jautėmės tarsi atogrąžose. Buvo tvanku ir labai drėgna, kas tiesiog sunkė prakaitą, o tai geriausias masalas visokiems kraujasiurbiams, kurių čia prie ežerų ir pelkių tikrai netrunka.

Užsiropštus laiptais, trasa pradžioje tikrai neatrodo sunki, nes takas gan lygus ir civilizuotas:

Toliau jau prasideda laiptuoti pakilimai ir nusileidimai:

O priėjus sena ažuolą:

Jus pasitinka jau rimtesnis ir gan status nusileidimas:

Galbūt iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, kad čia nieko tokio. Tačiau čia drėgna, gruntas ir šaknys slidūs, o tie kelmuoti ir nepatogus laiptai tėra vienintelis būdas patekti žemyn, jei nenori čiuožti ant užpakalio.

Pražygiavus kažkur apačioje esančia poilsio bazę, prasideda pusiau laukinė maršruto dalis, kurią vis gi žymi atitinkamos rodyklės ir palaiki turėklai ar tvorelės, jus bandys apsaugoti, kad paslydę nenubildėtume kažkur žemyn nuo skardžio, kurio apačioje per akmenis čiurlena upelis. Tačiau jus jį tik girdėsite, bet nelabai įžiūrėsite, nes jis pasislėpęs tarp žaliuojančios augalijos tikrai labai žemai:

Tik labai retai, dažniausiai stačiais laiptais, kurių čia tikrai apstu, užkopę į kokią kalno viršūnę ar nusileidę prie pat ežero, galėsite kažkiek pasigerėti atviromis erdvėmis:

O toliau ir vėl tai aukštyn, tai žemyn, atidžiai žiūrėdami kur statome kojas, kad nepaslysti ant kokios šlapios šaknies ar lentos, mes brovėmės pirmyn, kol užkopę į eilinį kalną priėjome kaip ir šio maršruto vieną pagrindinių lankytinų objektų – pirmo pasaulinio karo vokiečių bunkerių ir apkasų likučius:

Nuo čia galima pasirinkti, ar norite žygiuoti toliau pro pelkes ir ežerus pirmyn. Tačiau šiuo atveju maršrutas nebus žiedinis, ir baigsis dar kažkur už kokių 6 km. Ar grižus puskilometrį atgal, pasukti link pradžios kita ežero puse.

Mes nusprendėme grįžti. Tačiau grįžimas buvo toks pat kalnuotas kaip ir kelias pirmyn:

Jei kam kada teko eiti Karmazinų pažintiniu taku Neries regioniniame parke ir užsikabaroti Velniakampio laiptais, tai čia pilna progų tai pad
aryti ne vieną kartą tiek aukštyn, tiek ir žemyn.

Kaip ir einant pirmyn, taip ir atgal, nors ir iš kitos pusės, priėjus poilsio bazę, takas tampa civilizuotesniu. Čia vėl prasideda lengvosios ir trumpiausios trasos dalis:

Taigi, kaip jau supratote, kad pagrindiniai šio miško parko maršrutai tikrai nėra skirti lengvam pasivaikščiojimui. Jie skirti tiems, kam tikrai patinka koks Dūkštos pažintinis takas. Patiko jis ir mums, nors nužygiavę ir prisilaipioję laiptais po kalnus penkis su viršum kilometrų, buvome kiaurai permirkę nuo prakaito ir tikrai pavargę.

Taigi, tiems, kas norės čia apsilankyti,  keletas patarimų:

• turėti grynų eurais, nes kortelių čia niekur nepriima;
• gera žygio avalinė, nes takai čia slidūs, ypatingai po lietaus;
• gera apsauga nuo visokių kraujasiurbių, jei čia lankotės vasarą;
• nusifotografuoti trasos žemėlapį, kad ir telefonu, nes gali tikrai praversti – lankstinuko čia negausite.

Pilskanes Siguldina

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf