Ar bandėte į klausimą “Kur tu dabar esi?” atsakyti būdamas kur nors vidury jums visiškai nepažįstamo miško ar stovėdamas vidury laukų, o navigatorius ekrane, apart tuščio žalio ar geltono lauko, nerodo nieko, net jokio keliuko, o bent kiek žinomi orientyrai yra už kelių ar keliolikos kilometrų?
cc Steve Riley
Kartais, kai perlenkiama lazda su saugumo procedūromis, kurios ne tik kartais būna žeminančios, bet kenkia patiems saugojamiesiems, tai sugeba užknisti net ir žinomus IT saugumo specialistus:
“Look, TSA people. Your systems suck, they’re only for show, they do nothing to eliminate actual risk. You intentionally separate people from their belongings, you create unbearable stress for the traveling public, you act as if every single person wanting to get on a plane is a criminal, and you are partially responsible for the downfall of travel revenue — I know plenty of people who don’t travel specifically because they hate your pointless procedures.”
P.S. Gaila, kad Steve Riley nebedirba Microsoft’e ir nebedalyvauja TECH-ED konferencijose. Jo pristatymai tikrai būdavo įdomus, naudingi ir savotiškai žavūs. Gerbėjų niekada netrūkdavo 🙂 .
Attention Las Vegas airport thief: go to hell « Get secure with Steve Riley
Man kartais atrodo, kad paskutiniu metu jaučiamas kažkoks lengvas pamišimas dėl biometrinių duomenų panaudojimo. Biometriniai duomenys kišami į asmens dokumentus, įvairios technikos gamintojai po truputi pradeda tarpusavyje lenktyniauti kas sukurs įmantresnę autentifikacijos sistemą, kuri naudoja naudotojo biometrinius duomenis. Šiaip nieko nuostabaus, kai elektroninėje erdvėje vis labiau plinta tapatybės vagystės, kai įsilaužimo į sistemas priemones tampa vis gudresnės ir labiau prieinamos. Todėl nemažai yra manančių, kad fiziologinių duomenų panaudojimas autentifikacijos procese gali padėti išspręsti tam tikras saugumo problemas.
Tačiau biometrijos panaudojimas – tai lazda su dviem galais. Tinkamas tokių technologijų taikymas tikrai gali labai sustiprinti saugumo sistemas, o iš kitos pusės – neatsakingas taikymas paverčia jas gan lengvu grobiu. Tad straipsnis apie tai, kad Vietnamo mokslininkams pavyko nulaužti trijų nešiojamų kompiuterių gamintojų sukurtas ir įdiegtas veido atpažinimo sistemas, tikrai nėra pirma ir paskutinė kregždutė šioje padangėje.
Researchers Hack Faces In Biometric Facial Authentication Systems – DarkReading
Labai geras sąrašas, kuriame aprašytos pagrindinės informacijos saugos politikos formavimo, proceso valdymo ir palaikymo klaidos ir klaidingos nuostatos.
Keletas dalykų, kurie man tikrai patiko:
"Sukuriamos saugumo politikos, kurių negalite įdiegti" – mano galva, dar blogiau, kai jos įdiegiamos, bet jų niekas nesilaiko.
"Saugumo politikos kuriamos tik tam, kad jas turėti" – ko gero labiausiai paplitęs dalykas.
"Įsivaizduoti, kad saugumo politikos negalioja vadovybei" – jei vadovybė jų nesilaiko, kas tada norės jų laikytis ir kam iš viso jų tada reikia?
"Slėpti nuo auditorių" – šiaip į saugumo auditą žiūriu teigiamai, nes tai padeda išsiaiškinti visas silpnąsias vietas. Jei pradedate slėpti informaciją arba pateikiate netikslią, reiškia viskas daroma dėl varnelės. Nors šiaip, auditas auditui nelygus.
"Leisti antivirusinei apsaugai ar kitoms saugumo priemonėms dirbti ant autopiloto" – kaip pastebėsite, kad tai jau nebeveikia?
"Paskirti ką nors atsakingu už rizikos valdymą ir nesuteikti jam sprendimo teisių" – paprastai tai dar tinka ir nemažai daliai žmonių, kurie, būdami atsakingi už informacijos saugą, tėra instrukcijų rašytojai, bet negali jų įgyvendinti ir kontroliuoti proceso, nes neturi jokių teisių priversti tai daryti.
"Įsivaizduoti, kad tau nėra ko jaudintis dėl saugumo, nes tavo kompanija per daug maža ar nereikšminga" – galima paklausti kitaip: ar tau tavo duomenys yra svarbūs? Jei atsakymas – ne, tai klausimas kam tu suki savo verslą?
Ko gero visi, kas su tuo yra susidūrę, galėtų ką nors pakomentuoti prie kiekvieno punkto.
SANS Internet Storm Center; Cooperative Network Security Community – Internet Security – isc
Neprastas patarimų rinkinys tiems, kas nori labiau pasirūpinti savo WordPress tinklaraščio saugumu, ir neblogas papildymas jau anksčiau parašytam Audriaus straipsniui.
10 Steps To Protect The Admin Area In WordPress | Developer’s Toolbox | Smashing Magazine
Tai naujas prisijungimo duomenų vagystės (tai dar vadinama phishing’o atakomis, o konkrečiu atveju – "In-session phishing") būdas, kuris išnaudoja praktiškai visose interneto naršyklėse esančius JavaScript saugumo pažeidžiamumus, kurių pagalba galima sužinoti kokios sesijos vartotojo kompiuteryje yra atidarytos, t.y kokiose svetainėse dabar yra lankomasi. Jei nustatoma, kad dabar yra prisijungta prie elektroninės bankininkystės, tai iššoka popup langas, kuris sugeneruojamas taip, kad atrodytų kaip iš tos tos banko svetainės ir kuriame gali būti pranešimas apie pasibaigusį sesijos laiką ar dar kas nors panašaus, tačiau visada paprašoma prisijungti iš naujo, lange suvedant prisijungimo duomenis.
Šiaip tokios atakos nėra labai efektyvios, nes tam kad jos būtų sėkmingos, reikia tam tikros situacijos. Pirma, reikia, kad auka būtų prisijungusi prie kokios nors nors jau pažeistos svetainės, kuri jau turi atitinkamą kenksmingą kodą, o antra, kad tuo pat metu kitoje naršyklės kortelėje ar kitame lange būtų prisijungta prie e-bankininkystės svetainės, kurios adresas turi būti kenkėjiškos programos sąraše. Tačiau iš kitos pusės, kadangi jokia tokia programa nėra įkeliama į vartotojo kompiuterį, ją labai sunku aptikti. Dar vienas "privalumas" – nereikia laužtis į gan gerai apsaugotas bankų svetaines. Bet kokiu atveju tai rimtas papildymas tokių atakų arsenale.
Ar galima apsisaugoti nuo tokių atakų?
Galima. Tikrai nenoriu čia rašyti apie visokius naudingus įvairių naršyklių įskiepius, kurie blokuoja iššokančius langus, JavaScript kodus ir panašiai. Sutikime, kad didelei paprastų interneto naudotojų daliai tai yra iš serijos "Kažkur anapus". Tačiau noriu patarti vadovauti viena paprasta taisykle, kurios ir pats visada laikausi:
Jei dirbate su kokia nors e-parduotuve, e-banku ir panašiai, tai visi kiti langai ar kortelės su tuo metu atidarytomis svetainėmis, kurios nesusijusios su pirmosiomis, turi būti uždaryti! Kai susitvarkote visus piniginius reikalus, būtinai uždarykite visas sesijas paprasčiausiai išjungdami savo naršylės programą. Ir tik tada, vėl iš naujo paleidę naršyklę, galite toliau keliauti internete.
New Phishing Attack Targets Online Banking Sessions With Phony Popups – DarkReading
Didėjant interneto sklaidai, elektroninė bankininkystė ar elektroninė komercija paskutiniu metu užima vis svarbesnę vietą. Daugeliui jau tapo įprasta, kad jungiantis prie tokio tipo svetainių, adresas prasideda iki skausmo pažįstamu https:// , kas simbolizuoja saugų ryšį su svetaine. Iš kitos pusės, jei dar ir internetinės naršyklės adreso laukas nusidažo žaliai (IE7) ar kitaip parodo, kad svetainės turimas sertifikatas yra galiojantis ir patikimas, mes jaučiamės pakankamai saugūs, kad patikėtumėme tokiai svetainei savo asmeninius ar prisijungimo duomenis bei atliktumėme kokias nors finansines transakcijas. Deja, nėra viskas taip gerai ir paprasta kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ypač jei tas sertifikatas sugeneruotas pasinaudojant MD5 santraukos algoritmu.
Reikalas tame, kad jau senai žinoma apie MD5 tam tikrus trūkumus, o tarp 2004 ir 2007 metų buvo dirbama nagrinėjant teorinių atakų galimybes prieš svetaines, turinčias tokius sertifikatus. Tačiau 2008 metų pabaigoje pavyko praktiškai pademonstruoti kaip tai veikia. Kad nekankinti jūsų techninėmis detalėmis, pabandysiu trumpai paaiškinti viso reikalo esmę.
Ankstesniame įraše "Čili ir saugumas?" atkreipiau dėmesį, kad registruojant nuolaidų kortelę ir tvarkant asmeninius duomenis svetainėje “Draugų kortelė” nenaudojami saugūs protokolai, kas aiškiai prieštarauja kompanijos paskelbtoms privatumo nuostatoms.
Tačiau pow dėka, o ir vėliau pats įsitikinau, kad tai dar tik gėlytės. Paaiškėjo, kad pasinaudojus nuolaidų kortele, ant čekio atsiranda tavo vardas ir pavardė. Tad kalba jau eina ne tik apie asmeninių duomenų saugumą internete, bet ir privatumą realiame gyvenime. Todėl, norėdamas išsiaiškinti kodėl taip yra, nusiunčiau sekančio turinio elektroninį laišką:
Prieš kelias dienas, viename Čili bistro, kuriame pastoviai pietauju, kasininkė man pasiūlė nuolaidų kortelę “Draugų kortelė“. Norint, kad ji veiktų, reikia ją registruoti tiklalapyje, ten paliekant kažkiek savo asmeninės informacijos. Bet kokiu atveju, kalba ne apie tai, kokios jie informacijos nori, bet kaip ta informacija įvedama ir tvarkoma. Va čia man ir užkliuvo vienas rimtas dalykas, bet apie viską iš eilės.
Pradžiai noriu pacituoti keletą punktų iš jų privatumo nuostatų, su kuriomis privalai sutikti, jei nori tą kortelę užregistruoti, ir kurių jie patys įsipareigoja laikytis, tvarkydami tavo asmeninius duomenis:
MariukasM.LT 