Žymų Archyvai: eismas

Kamščių rytas

Paskelbta: |

Šiandien ryte savo Alfą radau pusnies pavidalu. Na gal ne visai pusnies, bet gavau nubraukti tikrai storą sniego sluoksnį. Nemenčinės plente situacija buvo geresnė nei tikėjausi, tad smagiai pajudėjau pirmyn, darbo kryptimi. Deja, ilgai džiaugtis gražiu žieminiu keliu neteko, nes neužilgo pavijau ilgą, lėtai slenkantį automobilių karavaną. Kažkoks ultra atsarguolis ar gerokai pataupęs ant gerų žieminių padangų veikėjas be jokio sąžinės graužimo laikė už savęs kelių kilometrų ilgio vilkstinę. Pasiuntęs jo adresu pačios juodžiausios diarėjos spindulį, turėjau kantriai vilktis ir aš. Tokiomis sąlygomis, ir dar kai priešpriešinis eismas yra toks pat intensyvus, rankioti tokio ilgio koloną tikrai nebuvo jokios prasmės. Tokią išvadą padariau tikrai ne aš vienas, nes iki pat dvigubo kelio lenkimų nebuvo.

Vilnius irgi pasitiko kamščiu nuo pat Valakampių tilto. Pamaniau, kad vėl kažkam nepasisekė, nes tai jau įprasta toje vietoje, kai oro sąlygos suprastėja. Laimei, taip nebuvo. Taigi, nusprendžiau į darbą važiuoti kitokiu maršrutu nei įprastai. Nieko iš to neišlošiau. Išvengęs vienų kamščių, gavau pastovėti kituose.

Bet supratau vieną dalyką: jei jau turi galimybę pasirinkti kuriame kamštyje stovėti, reikia rinktis tą, kur bent jau vaizdas pro langą gražesnis.

Kodėl niekados nevairuosiu Smart’o

Paskelbta: |

Ar kito kokio mažiuko miesto automobiliuko? O gi todėl, kad tai tiesiog pavojinga gyvybei. Ir ne todėl, kad tokie mažuliai yra nesaugūs, o todėl, kad mūsų keliuose, miestų gatvėse tiesiog geometrine progresija daugėja vairuojančių nemokšų, žioplių ir šiaip dundukų. Vienas toks šiandien ryte, nesugebėjęs sukdamas dešinėn ne tik kad pasižiūrėti, ar kas neatvažiuoja tiesiai degant žaliam šviesoforo signalui, bet ir pataikyti į dešinę juostą, “papuošė” mano Alfos dureles įbrėžimu. Man paprasčiausiai pasisekė, kad važiavau antra juosta, bet kadangi priešpriešinė juosta buvo užimta, visiškai išvengti lengvo kontakto nepavyko. Įbrėžimas nelabai baisus ir lengvai sutvarkomas, bet nuotaika tai sušikta ir aš esu piktas. Gerai, kad nelipau aiškintis, nes vienintelis dalykas, kuris, mano galva, išgydo nuo tokio visiško žioplumo, tai davimas į snukį.

Šiaip jau kurį laiką dairausi kito automobilio, kuris labiau tiktų mano poreikiams. Akys krypsta į crossover’ius ar visureigius. Bet va po tokių nuotykių, man vis labiau patinka dideli visureigiai, “papuošti” rimtais saugos lankais. Tada, manau, jam būtų pasisekę, kad šiandien per sankryžą važiavau antrąją juosta.

Kelių “gaidys” su stažu

Paskelbta: |

Yra pasaulyje dalykų, kurie laikui bėgant nekinta. Tai – durnumas ir įžūlumas. Tokios mintys mane aplanko, kai vis pamatau Vilniuje, P. Lukšio gatvėje taip “pagarbiai” priparkuotą automobilį. Ir taip trunka jau beveik tris metus (nuotrauka viršuje daryta šiandien)…

Skaitykite toliau →

Apie atsakomybę

Paskelbta: |

Man tikrai įdomu, apie ką galvojo šio dienraščio redaktoriai, publikuodami šį interviu su potencialiu kelių žudiku. Dar suprasčiau, jei straipsnis būtų pavadintas “Esu kvailys, neturintis baimės jausmo”, o ne būtų savotiškas tokio idioto veiksmų pateisinimas ir tam tikras teigiamo įvaizdžio formavimas. Ar bent redaktoriai ir žurnalistas pagalvojo, kad taip rašydami visiems tokiems lakstantiems suteikė savotišką nuodėmių atleidimą ir tuo dar labiau padidindami nesaugumo lygį mūsų keliuose?

Lietuvos keliais 277 km/val. greičiu lėkusio „Nissan“ vairuotojo Villiaus išpažintis: „Esu žmogus, neturintis baimės jausmo!“ (naujas video) | 15min.lt

Malonios akimirkos

Paskelbta: |

Kartais pagalvoji, kad kaip nedaug tereikia nuotaikos pagerinimui. Štai paprastas šios dienos pavyzdėlis:

Su reikalais teko vidurdienį apsilankyti šalia “Europos“ prekybos centro. Vilniečiai tikrai puikiai įsivaizduoja kaip ten “paprasta“ tokiu metu rasti laisvą vietą parkingui. Beslenkant gatve, pamačiau kitoje pusėje laisvą plyšį, bet, norint ten sustoti, buvau priverstas apsisukinėti. Man bemanevruojant, į tą vietelę čiūžtelėjo Honda. Dar tik pagalvojus apie tai, kaip man apmaudžiai nepasisekė, Hondos vairuotojas gestu manęs pasiteiravo ar tik nebuvau ir aš ten nusitaikęs. Man teigiamai palinksėjus, jis iš ten pasitraukė ir prisiparkavo kitoje vietoje. Likau tikrai maloniai nustebęs, o nuotaika, kuri buvo ne kokia dėl subjurusio oro, gerokai pasitaisė.

O dabar rašau ir galvoju, kad štai toks dėmesys kitam, mandagumas, pas mus keliuose, gatvėse tapo kažkokiu gan retu, išskirtiniu reiškiniu. Elementarus chamizmas, nesiskaitymas, nepagarba vienas kitam, kažkoks nesveikas pyktis arba kitų abejingumas ir tokių reiškinių tolerancija tapo kasdieniu, įprastu reiškiniu, tokia nesveika elgesio norma. Todėl  visai nenuostabu, kad kitam, jautresniam žmogui vairavimas daugiau asocijuojasi su stresu nei su malonumu, nors, atrodo, tiek nedaug tereikia, kad būtų atvirkščiai. Ir, kas svarbiausia, tai visiškai nieko nekainuoja, nepriklauso nuo politikų, valdžios ar kažkokios krizės, o tik nuo mūsų pačių. Paprasta.

Tamsioji pusė

Paskelbta: |

Gražūs, stilingi ir galingi automobiliai, dinamika ir greitis – visai tai daug kam (ir man tame tarpe) asocijuojasi su vairavimo malonumu. Bet kai pravažiuoji vos neliesdamas ratais ant kelio tysantį kažkieno lavoną, kuris, kaip nebūtų gaila, yra savotiškas perspėjimas ir priminimas,  kad visas šis reikalas turi savo ir tamsiąją pusę. O tu, sėsdamas už vairo, turi tai prisiminti ir suvokti, kad taip pat esi viso šito dalis.

DELFI – Vilniuje automobilis mirtinai sužalojo moterį