Kamščių rytas

Šiandien ryte savo Alfą radau pusnies pavidalu. Na gal ne visai pusnies, bet gavau nubraukti tikrai storą sniego sluoksnį. Nemenčinės plente situacija buvo geresnė nei tikėjausi, tad smagiai pajudėjau pirmyn, darbo kryptimi. Deja, ilgai džiaugtis gražiu žieminiu keliu neteko, nes neužilgo pavijau ilgą, lėtai slenkantį automobilių karavaną. Kažkoks ultra atsarguolis ar gerokai pataupęs ant gerų žieminių padangų veikėjas be jokio sąžinės graužimo laikė už savęs kelių kilometrų ilgio vilkstinę. Pasiuntęs jo adresu pačios juodžiausios diarėjos spindulį, turėjau kantriai vilktis ir aš. Tokiomis sąlygomis, ir dar kai priešpriešinis eismas yra toks pat intensyvus, rankioti tokio ilgio koloną tikrai nebuvo jokios prasmės. Tokią išvadą padariau tikrai ne aš vienas, nes iki pat dvigubo kelio lenkimų nebuvo.

Vilnius irgi pasitiko kamščiu nuo pat Valakampių tilto. Pamaniau, kad vėl kažkam nepasisekė, nes tai jau įprasta toje vietoje, kai oro sąlygos suprastėja. Laimei, taip nebuvo. Taigi, nusprendžiau į darbą važiuoti kitokiu maršrutu nei įprastai. Nieko iš to neišlošiau. Išvengęs vienų kamščių, gavau pastovėti kituose.

Bet supratau vieną dalyką: jei jau turi galimybę pasirinkti kuriame kamštyje stovėti, reikia rinktis tą, kur bent jau vaizdas pro langą gražesnis.

Klausimai kitam dviračių sezonui

different-pedal-types

Nors dar vis ištaikau laiką ir orą pasivažinėjimams ant dviračio, bet mintys vis labiau krypsta link sekančio dviračių sezono. Dėliojasi galimi maršrutai ar perkeliami šiaip metais neįgyvendinti planai. Kas be ko, galvojama ir apie įrangos patobulinimą ar atnaujinimą. Mąstant apie įrangą ir dviračio tobulinimą, kaip ir, ko gero, kiekvienam dviratininkui, iškyla klausimas dėl prisegamų (clipless) pedalų naudojimo.

Skaitykite toliau

Kartais man patinka…

…  po įtemptos dienos ar šiaip užėjus norui, įgriūti į minkštą, didelį fotelį su taure gero vyno rankoje. Va šitaip sėdėti besimėgaujant tauraus gėrimo aromatu ir skoniu. Kai atsipalaiduoji ir sulėtėja beprotiškas pasaulio sukimasis,  tada vėl pajauti, kad ,nežiūrint visokių šiknių pastangų, jame vis dar egzistuoja maži ir malonūs dalykėliai, kurie daro gyvenimą maloniu. Po tokios terapijos tikrai pasijuntu visokeriopai geriau ir vėl galiu pasinerti į tą beprotiškai besisukantį, tiksintį viso pasaulio laikrodžiais, sūkurį, kurį mes vadiname gyvenimu.

P.S. Tai nėra tikėtina alkoholio reklama, “siejanti alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, su gydomosiomis savybėmis, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus“, o tik mano asmeninė nuomonė. Tad, ponai valdininkai, jei visgi norite lipti ant bačkos ir rodyti tautai savo durnumą, savo raštus visgi siųskite registruotu laišku, o ne elektroniniu paštu, nes ten visas man atkeliaujantis briedas net neskaitant metamas į “Junk” katalogą, kur jam ir vieta.

Ruduo mieste

Ruduo mieste

Mėgstu rudenį. Ypač kai jis saulėtas ir spalvotas. Patinka, kai jis atkeliauja į miestą ir tada galima einant šiurenti braukiant kojomis per nukritusius lapus. Bet mieste gyvena ir jo priešai, kurie pastoviai ir stropiai stengiasi tuos lapus sugrėbti ir sukrauti į maišus. O galėtų nors kuriam laikui jų neliesti.

Kai istorija sukasi ratu

Jau kuris laikas blogosferoje stebiu kylančią savotišką bangą. Visi kažko sujudo, kažkur pradėjo skubėti. Ir nieko nuostabaus, nes virtualaus pasaulio horizonte patekėjo nauja žvaigždė – Google Plus socialinis tinklas, kuri grasina užgožti visas kitas. Visas šis ažiotažas man jau kažkur girdėtas ir matytas. Dar ne per seniausiai viskas panašiai sukosi apie snukiaknygę (Facebook), o laikantys save besidominčiais IT ir šiaip protingesniais už kitus, skubėjo ten registruotis pirmieji. Po kiek laiko ta kryptimi pajudėjo ir likusi masė. Dabar atsirado naujas bezdžionynas, oi, t.y naujas socialinis tinklas ir dar su Google brendu, tad kyla nauja isterijos banga ir visi lapatoja ten. O juk marketingo prasme iš ties padaryta gudriai, norint ten patekti pirmiems, reikia pakvietimo (sena Google taktika).  Kai atsiras koks kitas kokio garsaus brendo analogiškas žaisliukas, visos beždžionėlės vėl pakuosis daiktus.

Kaip sakoma, nieko nėra amžino, bet istorija sukasi ratu, o tiksliau spirale Šypsena.

Kodėl niekados nevairuosiu Smart’o

Ar kito kokio mažiuko miesto automobiliuko? O gi todėl, kad tai tiesiog pavojinga gyvybei. Ir ne todėl, kad tokie mažuliai yra nesaugūs, o todėl, kad mūsų keliuose, miestų gatvėse tiesiog geometrine progresija daugėja vairuojančių nemokšų, žioplių ir šiaip dundukų. Vienas toks šiandien ryte, nesugebėjęs sukdamas dešinėn ne tik kad pasižiūrėti, ar kas neatvažiuoja tiesiai degant žaliam šviesoforo signalui, bet ir pataikyti į dešinę juostą, “papuošė” mano Alfos dureles įbrėžimu. Man paprasčiausiai pasisekė, kad važiavau antra juosta, bet kadangi priešpriešinė juosta buvo užimta, visiškai išvengti lengvo kontakto nepavyko. Įbrėžimas nelabai baisus ir lengvai sutvarkomas, bet nuotaika tai sušikta ir aš esu piktas. Gerai, kad nelipau aiškintis, nes vienintelis dalykas, kuris, mano galva, išgydo nuo tokio visiško žioplumo, tai davimas į snukį.

Šiaip jau kurį laiką dairausi kito automobilio, kuris labiau tiktų mano poreikiams. Akys krypsta į crossover’ius ar visureigius. Bet va po tokių nuotykių, man vis labiau patinka dideli visureigiai, “papuošti” rimtais saugos lankais. Tada, manau, jam būtų pasisekę, kad šiandien per sankryžą važiavau antrąją juosta.

Namai namučiai

Pagaliau namie. Tiksliau grįžau jau šeštadienio vakare.

Kol buvau Berlyne, praktiškai buvau visai atitrūkęs nuo to, kas darosi Lietuvoje. Sėdėti internete praktiškai visiškai nebuvo laiko nei konferencijos metu, nei tuo labiau vakare. Na nebent retkarčiais perskaitydavau el. paštą ar pabendraudavau su artimaisiais ar bendradarbiais. Vienu žodžiu, visiškas atotrūkis nuo lietuviškos informacinės erdvės ir blogosferos. Jau sėdėdamas lėktuve, kuris skrido iš Rygos į Vilnių, paėmiau pavartyti porą lietuviškų laikraščių, bet tuoj pat to pasigailėjau. Tas pats per tą patį, kas buvo ir prieš savaitę. Numečiau tuos popiergalius taip, tarsi į rankas būčiau paėmęs kažką šlykštaus. Pasirodo, kad pakako tik savaitės pabūti kitur ir įdomiai bei naudingai praleisti laiką, kad kitaip pradėtum žiūrėti į tai, apie ką ir kaip rašoma. Paklausite o kaip buvo prieš kelionę? Tikriausiai buvau pripratęs prie to viso fono, tarsi buvau įgijęs savotišką imunitetą. Vėl prisėdęs prie kompiuterio namie, tuoj pat atsikračiau visais susikaupusiais RSS skaityklės įrašais apie politiką ir tais, kurie prenumeruojami iš lietuviškų portalų. Perskaičiau tik tai, kas naujo prirašyta mėgstamuose tinklaraščiuose.

Tai tokie tie pirmieji įspūdžiai po savaitės buvimo svetur. O dabar bandau kažkiek susidėlioti į savotiškas lentynėles visą tą nemažą kiekį Tech-ed’e gautos informacijos. Aišku, kad reikės dar grįžti prie sukauptos medžiagos, o taip pat reikės dar ir parsitempti likusių seminarų kuriuose nepavyko sudalyvauti arba jie vyko tuo metu, kai buvau pasirinkęs kitą, tuo metu man atrodančią svarbesnę temą, medžiagą. Kas be ko, taip pat dar reikia sutvarkyti ir visą foto medžiagą. Bet tai bus truputi vėliau. Na o šiandien mėgaujuosi tuo, kad niekur nereikia lėkti, dar ir dar kartą perplanuoti savo tvarkaraštį ir keliauti po didžiulį konferencijų centrą, kuris į savaitės pabaigą pradėjo mane rimtai užknisti.

Taigi, dar bus ir apie Microsoft Tech-ed Europe 2009 bei, savaime suprantama, ir nuotraukų.

Noras

Paskutiniu metu jaučiuosi tarsi nešamas kalnų upės srovės. Darbas su visokiais susitikimais, konsultacijomis, visokie asmeniniai ir ne tik reikalai, suryjantys visą laisvą laiką. Todėl atsirado toks stiprus noras vėl neskubant pasivaikščioti parko rudeniu taku, velkant kojas per lapus:

Rudens takas

Skaitykite toliau

Transformacija – filmukas fotografuojantiems ir ne tik

Pas visus gyvenime būna tam tikrų pilkų momentų, tik vieni moka su tuo susitvarkyti, kiti – ne.

Jei jums negaila kokių 10 minučių, pasižiūrėkite ir būtinai iki galo. Tikiuosi tikrai neliksite nusivylę. Man patiko.

Pilno vaizdo dydžio versija

Zack Arias – Atlanta based editorial music photographer » Transform :: A short film for ScottKelby.com