Kamščių rytas

Šiandien ryte savo Alfą radau pusnies pavidalu. Na gal ne visai pusnies, bet gavau nubraukti tikrai storą sniego sluoksnį. Nemenčinės plente situacija buvo geresnė nei tikėjausi, tad smagiai pajudėjau pirmyn, darbo kryptimi. Deja, ilgai džiaugtis gražiu žieminiu keliu neteko, nes neužilgo pavijau ilgą, lėtai slenkantį automobilių karavaną. Kažkoks ultra atsarguolis ar gerokai pataupęs ant gerų žieminių padangų veikėjas be jokio sąžinės graužimo laikė už savęs kelių kilometrų ilgio vilkstinę. Pasiuntęs jo adresu pačios juodžiausios diarėjos spindulį, turėjau kantriai vilktis ir aš. Tokiomis sąlygomis, ir dar kai priešpriešinis eismas yra toks pat intensyvus, rankioti tokio ilgio koloną tikrai nebuvo jokios prasmės. Tokią išvadą padariau tikrai ne aš vienas, nes iki pat dvigubo kelio lenkimų nebuvo.

Vilnius irgi pasitiko kamščiu nuo pat Valakampių tilto. Pamaniau, kad vėl kažkam nepasisekė, nes tai jau įprasta toje vietoje, kai oro sąlygos suprastėja. Laimei, taip nebuvo. Taigi, nusprendžiau į darbą važiuoti kitokiu maršrutu nei įprastai. Nieko iš to neišlošiau. Išvengęs vienų kamščių, gavau pastovėti kituose.

Bet supratau vieną dalyką: jei jau turi galimybę pasirinkti kuriame kamštyje stovėti, reikia rinktis tą, kur bent jau vaizdas pro langą gražesnis.

Įrašo “Kamščių rytas” komentarų: 11

  1. Isvada teisinga !
    Pas mus kiekviena ryta aplinkkelyje irgi kamsciai stovi, o jei dar ir pasnigtu – pasidarytu eiline pasaulio pabaiga 🙂
    Linkiu saugiai grizti namo.

    • Teks pasistengti, nes žada dar daugiau sniego.

  2. O tai nebėra taisyklėse punkto, kad kai susidaro kolona už nugaros – turi sustoti ir praleisti?
    Ar čia kaip iš medžio iškritęs su senom dainom… 😀

    • Gal ir yra. Bet per savo ilgą vairavimo praktiką tokį reiškinį tesu matęs gal porą kartų. Ir tai buvo visokie traktoriai ir į juos panašūs, kurie negali greičiu važiuoti. Bet kad taip pasielgtų lengvoji – to dar nemačiau. Šiandien dar teko tokius padangių lėtuosius dar piktuoju iškrapštyti iš antros eilės, ko paprastai nedarau. Paprasčiausiai tokiomis sąlygomis juos apvažinėti buvo nelabai saugu, nes pirmoje juostoje buvo nemažai lėtai važiuojančių. O šie, judėdami tokiu pat greičiu su lėtaisiais iš pirmos juostos, tiesiog generavo kamštį.

      • O juk kiekvienas eismo dalyvis manosi esąs teisus! Gal tie lėtūnai didžiuojasi savo protingu greičiu? O ką darytų BMW X6 koks šimtelis vairuotojų vienoj vietoj? 😉
        Visi elgiamės pagal nerašytas taisykles, tik tų taisyklių yra du milijonai.

        • Paskutinius du žiemos sezonus turėjau tikrai nekokias žiemines padangas. Tad norom nenorom teko važinėti lėčiau. Bet minčių kabėti antroje juostoje ir taip trukdyti galintiems važiuoti greičiau kažkodėl nekildavo.

          • Che, negalima tikėtis, kad kitas su tavimi elgsis taip pat, kaip tu su juo 😀
            Greičiau atvirkščiai… 😦

          • Bet taisyklė “elkis su kitaip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi“ kartais vis gi pasiteisina. O ir nervų mažiau sugadini 🙂

  3. Aš irgi pritariu dėl išvados. O šiaip kitą kelią kartais pasirenku norėdama paįvairinti gyvenimą. Nusibosta nuolat važiuoti tuo pačiu maršrutu. Ir dar. Visada sakiau, kad laimingiausi tie, kurie turi galimybę į reikiamą vietą nueiti pėsčiom. Jeigu pėsčiomis tėra pusvalandis kelio, renkuosi kelionę be automobilio. 🙂

    • Kai pastoviai važinėji tuo pačiu keliu, kartais net per išeigines važiuodamas automatiškai judu darbo maršrutu 🙂

      Jei jau pėsčiomis iki tikslo tik pusvalandis, tai važiuoti automobiliu tikrai neverta. Jei tik galiu, specialiai einu pėsčiomis, kad pasidairyti aplinkui 🙂

      • Va būtent. Maršruto pakeitimas padeda išvengti ne tik monotonijos, bet ir bereikalingų asociacijų. 🙂

Komentavimo galimybė išjungta.