Nors per Kavarską teko važiuoti ne vieną kartą, niekados jame nestodavome. Šis miestelis visada mums buvo eilinė tranzitinė gyvenvietė, kuri pralėkdavo pro automobilio langą, praktiškai nepalikdama jokių prisiminimų. Tačiau šį kartą viskas gavosi kitaip. Vienintelė priežastis, kuri mus privertė stabtelėti Kavarske – alkis. O Kavarske yra viena tokia savotiška kavinė “Šaltinis“, kuri garsėja savo Kavarsko koldūnais. Skaitykite toliau
Šiemetinė Kovo 8-oji – lygiai metai nuo pirmojo Ikso savaitgalinio reido. Pirmasis reidas tradiciškai, kaip ir puikiai mums atitarnavusiai Alfai, buvo po pamarį ir pajūrį bei Kuršių neriją. Nuo to laiko Iksas prisuko 50 tūkst. kilometrų įvairių įvairiausiais keliais. Todėl šiam kartui norėjosi ko nors nelabai tolimo, nesudėtingo, bet vis tiek įdomaus ir gražaus.
Dar viena jauki vieta.
Ką gi, pagaliau pajudėjo ano šeštadienio išvykos nuotraukų tvarkymo konvejeris, tad jau galima šį bei tą parodyti ir papasakoti. Taigi, pirmas sustojimas – Rietavas.
http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find the best hikes in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1693501
Kai taip karšta, tikrai nesinori lipti ant dviračių ir visą dieną spirgėti saulėje. Tačiau niekas netrukdo maloniai pakeliauti su automobiliu, kurio salone palaikoma norima temperatūra, o lauke tik apžiūrint kokią dominančią vietelę. Taip sumąstėme vakar, kai su Alfa nurūkome į Žemaitiją įgyvendinti savo senųjų planų.
Rietavas mus prisiviliojo savo gražia bažnyčia ir kadaise ten buvusiu Oginskių dvaru, iš kurio ne kas, bet šis bei tas liko. Plungėje jau senai planavome apsilankyti ten esančiame dvare. Kretingoje mus domino atjaunėjęs Tiškevičiaus dvaras, kurį jau buvome apžiūrėję prieš kelis metus, kai keliavome po Žemaitiją. Tik tada per savo žioplumą ištryniau tos kelionės nuotraukas, o beveik tūkstančio kilometrų (jei skaičiuoti nuo namų) vojažas po įdomias vietas liko tik mūsų atminty. O jei jau esi už kokių 12 km nuo jūros, kaip neaplankyti Palangos su jos gražiaisiais Tiškevičiaus rūmais ir neįbristi į jūrą?
Taip ir gavosi kokių 706 km pasivažinėjimas, tuo pačiu pritrepsint savo kojytėmis dar kokius 15 km po dvarus ir parkus, apžiūrint parodas ir ekspozicijas, Fofogrobis nemažas, tad teks jį tvarkyti ir jums rodyti tam tikromis dozėmis.
P.S. Ir visgi buvo tikrai karšta.
Bevartant šio tinklaraščio senus įrašus (jap, kartais taip darau), akys užkliuvo už kadaise pravažiuoto Penkių ežerų maršruto. Bežiūrėdamas į tos trasos žemėlapį, prisiminiau visus tada labai nepatikusius dalykus, tad nusprendžiau vėl pravažiuoti dviračiu pro penkis ežerus, tik šį kartą kitaip.
Šiandien iš darbo išėjau gan piktas. Važiuodamas namo tamsiu žiemos keliu panorau atsidurti kokioje nors šviesioje ir jaukioje vietelėje. Manau, kad ši irgi būtų pats tas. Vis toliau nuo viso to marazmo…
P.S. Vis dar man ta lapkričio 1-oji atrodo kažkokia neįtikėtina.
Bekeliaujant apžiūrėti Rokiškio ir Rokiškio dvaro, mano dėmesį patraukė vieno iš pakeliui pasitaikiusio miestelio aikštė bei dar iš tolo matytos ir iš už medžių kišantys didelės bažnyčios savotiški bokštai. Tai Kamajų miestelis ir jame esanti Šv. Kazimiero bažnyčia.
Sekmadienio ryte pro debesis žvilgčiojanti saulė visgi mus sugundė nesėdėti namuose, o kur nors patraukti. Sumastėm, kad reiktų, įdomumo dėlei, apsilankyti Žaslių miestelyje, kuriame mes šiaip esame daug kartų buvę, tačiau daugiau iš reikalo, nes iš tų kraštų yra kilusi didžioji žmonos giminės dalis. Šį kartą jokių reikalų, o tik paprastas smalsumas. Bet kol atkeliavome iki miestelio, dangus visai apsiniaukė, o vis gąsdinančiai pakrapnojantis lietus bei žvarbus vėjas neleido tam skirti tiek laiko, kiek jo būtų reikėję detalesnei ekskursijai po miestelį. Kaip ten bebūtų, iš ten grįžome ne tuščiomis rankomis.
MariukasM.LT 