Taip, ir vėl. Ko gero taip bus dar ne vieną kartą, kai pasiilgsiu ramybės ir reikės atgaivos akims ir sielai. Ta vieta mane kažkaip raminančiai veikia net tada, kai aplinkui vaikšto žmonės, klega lakstantys vaikai. Ten visas tas triukšmas ištirpsta gamtos garsuose – tai vėjo šniokštimas, paukščių čiulbėjimas, pernykščios žolės šnarėjimas. Galiu bastytis tarp piliakalnių, kopti į juos ir spoksoti į atsiveriantį vaizdą, ar stovėti vidury lauko ir klausytis ramybės. Man ten gerai bet kokiu metų laiku.

Man kartais tiesiog būtina po darbo atitrūkti nuo civilizacijos ir nors truputį pasimėgauti gamta ir jos teikiama ramybe…

Tiesiog sedėti ir spoksoti į medžius, vandenį, dangų ir niekur neskubėti.