Taip, ir vėl. Ko gero taip bus dar ne vieną kartą, kai pasiilgsiu ramybės ir reikės atgaivos akims ir sielai. Ta vieta mane kažkaip raminančiai veikia net tada, kai aplinkui vaikšto žmonės, klega lakstantys vaikai. Ten visas tas triukšmas ištirpsta gamtos garsuose – tai vėjo šniokštimas, paukščių čiulbėjimas, pernykščios žolės šnarėjimas. Galiu bastytis tarp piliakalnių, kopti į juos ir spoksoti į atsiveriantį vaizdą, ar stovėti vidury lauko ir klausytis ramybės. Man ten gerai bet kokiu metų laiku.
MariukasM.LT 
Begam lekiam i uzusienius grozybiu ziuret, o kas po nosim – nebematom. Aciu tau uz si mini reportaza (as taip ir neprisiruosiau lig siol ten nuvaziuoti) Ir puslapi labai meniskai pasitvarkei – tiesiog SUPER
Geros savaites!!!
Foto albume yra Kernavės nuotraukos tiek vasarą, tiek ir žiemą. Rudens neturiu, bent jau kol kas.
Šiame grožyje slypi meilė Tėvynei ir gamtai…
Gaila, bet nevisi lietuviai mato, tiksliau pastebi tą grožį, nevisi sugeba atsipalaiduoti gamtoje be svaigalų, o kartu ir prišiukšlina tokiose vietose, kurios kitų akimis atrodo šventos.