Apvažiuoti dviračiu aplink Asvejos ežerą buvo viena mano svajonių. Kadangi, kaip bevažiuotum, maršrutas pakankamai ilgas, tam reikėjo tiek fizinio pasiruošimo, tiek ir moralinio nusiteikimo. Bet pagaliau aš tai padariau ir dabar galiu jums apie tai papasakoti.
Pradinis maršruto planas buvo gan ambicingas ir net gi labai optimistinis: važiuoti nuo namų ir aplankyti beveik visas ežero puses, o tai bemaž 100 km. Tačiau, susidūrus su realybe, gavosi kiek mažiau, t.y 81 km, kur buvo nedaug asfalto, kiek daugiau gerų ir labai prastų žvyrkelių ir be galo daug įvairiausių laukų ir miškų keliukų. Tačiau pradėkime apie viską nuo pradžių.
Startavau nuo namų Nemenčinėje ir, kad per daug sau neapsunkinti gyvenimo, nosies tiesumu asfaltu numyniau Pabradės kryptimi iki Pailgės. Ten nusukau į lauko keliuką, kuris vinguriavo Skirlėnų link. Pakeliui iki pat Asvejos ežero nesitikėjau išvysti nieko nuostabaus, bet akmenimis grįstas keliukas prie kažkokio kaimo mane vis gi nustebino:
Šiaip ši atkarpa nebuvo sunki, tad į priekį judėjau gan greitai, kiek tai įmanoma važiuojant laukų keliukais. Tik retkarčiais sustodavau prie kokių sodybų pabendrauti su palaidais šunimis ar pasigrožėti laikas nuo laiko atsiveriančiais vaizdais:
Tai beminant pirmieji dvidešimt su viršum kilometrų tikrai neprailgo ir, nusileidęs nuo smagaus kalniuko, Abejučių poilsiavietėje pirmą kartą pasisveikinau su Asveja:
Taip pat susipažinau ir su Abejučių ažuolu, kuris yra kažkur 26 m aukščio ir apie 230 metų senumo:
Toliau, užsitempęs dviratį į statoką kalną, visai neprastais (kaip kalnų dviračiui) keliukais smagiai judėjau pirmyn link dar dviejų, viena paskui kitą išsirikiavusių miško galiūnų.
Pirmas buvo Purvinio ąžuolas I, kuris yra žymus ne tik savo dideliu aukščiu (virš 20 m) ir solidžiu amžiumi (apie 160 metų), bet ir išsišakojusiais trimis kamienais:
Nespėjus gerai įsismaginti tikrai neblogu žvyrkeliu, gan greitai teko stabdyti prie antrojo Purvinio ąžuolo. Kaip ir pirmasis, šis yra taip pat solidaus aukščio (19 m) ir amžiaus (180 metų), bet turi tik du išsišakojusius kamienus:
O toliau vėl pirmyn greituoju žvyrkeliu. Tai beminant mane jau buvo beužvaldąs optimizmas, kad jei ir toliau bus taip smagu, tai ežerą apsuksiu greitai ir lengvai. Tačiau borto kompiuterio pyptelėjimas mane greitai nuleido ant žemės, o man prieš akis buvo tai, kas savo laiku buvo pažymėta kaip dviračių trasa:
Laimei, toks keliukas greitai įsirėmė į normalų miško keliuką, kuriuo pasiekiau Purviniškių pušies liekanas. Tai buvo tikrai kadaise didingas ir labai senas medis: kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 4,2 m, skersmuo –1,3 m. Deja, po 320 metų dabar liko tik atskiros dalys:
Čia taip pat stačiais laiptais galima nusileisti prie Asvejos kranto, kas manęs visiškai neviliojo:
Bežiūrėdamas žemyn supratau, kad didžiąją maršruto dalį į ežerą žvelgsiu iš toli ir pro medžius. Atvira erdvė su saule ir netoliese tyvuliuojančiu ežeru bus retas ir geidžiamas vaizdelis, kaip kad Žingių poilsiavietėje, kurią neužilgo pasiekiau ir vėl galėjau iš arčiau žvilgtelėti į Asveją:
Po to vėl miško keliukas ir pakeliui augantis Karpakėlio ažuolas:
Šiaip iki Alkos vedė visai neblogi miško keliukai, nors pakeliui nepasitaikė nieko įdomaus, nebent prie kažkokio kaimo, kur kertasi keliukai, stovintis nei tai paminklas kažkam ar šiaip savotiškas pakelės kryžius:
Į pačią Alką nebeužsukau, o poilsio sustojau Baluošų ežero regykloje:
Numinti keturiasdešimt su viršum kilometrų jau tikrai jautėsi ir organizmas reikalavo šio to daugiau nei izotoninio gėrimo. Tad čia patogiai įsitaisęs ant suolo ir besigrožėdamas ežero vaizdu dar ir pasistiprinau. Be to, tamsus lapuočių miškas jau buvo bepradedąs erzinti ir norėjosi daugiau šviesos ir atviresnės erdvės. Deja, iki to dar teko pakentėti. Dar tikėjausi, kad nuo Liudgardo šlaito galėsiu tuo pasidžiaugti, bet ir ten pro medžius ne kažin kas matėsi:
Iš miško trumpam išlindau prie pat Dubingių poilsio bazės tik tam, kad vėl tuoj pat įlįsčiau į dar niūresnį mišką, kuris labai tiko prie sekančios lankytinos vietos – Gurakalnės pelkės:
Tamsus miškas tęsėsi iki Gurakalnės gyvenvietės su jos prabangiomis poilsinėmis. Už jų aš išvažiavau ant asfaltuoto kelio, kuris mane atvedė į Dubingius.
Dubingius ir ten esančias įdomybes jau esu ne kartą lankęs. Todėl čia laiko negaišau, o pasukau kitu keliu, džiaugdamasis, kad man nereikia leistis žemyn link piliavietės, o paskui vėl kilti atgal.
Už Dubingių vėl nusukau į visai smagų kaimo keliuką, kuris pastoviai juntamai leidosi žemyn, neskaitant retų pakilimų. Tad tuo besismagindamas gan nenoriai spaudžiau stabdžius prie Beržos ąžuolo, kuris, mano galva, jau senai negyvas tik vis dar stovi:
Toliau važiavimas vis greitėjo, kol teko staigiai stabdyti prie stačios ir lietaus išplautos nuokalnės, kuri statumu niekuo nenusileido Dubingių keliui link medinio tilto. Tik čia buvo ne asfaltas. Todėl teko leistis itin atsargiai, nes net neįsivaizdavau, kas dar galėjo būti už posūkių. Nusileidimo džiaugsmai baigėsi ties Jurkiškių upeliu, šalia kurio yra to paties pavadinimo poilsiavietė su nuoroda į takelį link Jurkiškių akmens. O aš su nemažu nerimu žiūrėjau į tiltelį per šį upelį, bandydamas nuspėti jo patvarumą:
Tiltelis mane atlaikė, tad vėl išlindęs į saulės šviesą galėjau užmesti akį į Asvejos kraštą:
Tačiau perspektyva, tarsi primindama, kad už viską reikia mokėti (už smagius nusileidimus taip pat), manęs visai nedžiugino:
Užkopęs į kalną pasijutau tarsi atsidūręs rojuje. Taigi, labai norint tokį rojų galima susikurti ir žemėje:
Deja, ir gražusis keliukas, kaip ir priklauso, irgi vedė tik į šį rojų. O aš vos matomomis vėžėmis apeidinėjau šią gražią vietą aplinkui.
Tiesą pasakius, normalus važiavimas čia kaip ir baigėsi bei prasidėjo dviračio tampymas vos įžiūrimais ir retkarčiais vos praeinamais keliukais. Maža to, tie keliukai, kuriuos kažkada kažkam šovė į galvą savo laiku išvadinti dviračiu trasa, dar vedė pro sodybas su palaidais veršiuko dydžio šunimis. Tad teko pasukti aplinkui, stengiantis pakeliui ne tik nesulaužyti dviračio, bet ir neišsisukti kojų ar neįklimpti purvynėje:
Tai buvo sunkiausi ir ilgiausiai trukę penki kilometrai šioje trasoje. Maža to, lyg trūktų šlapio purvo, man virš galvos įsitaisė asmeninis lietaus debesis, matyt nusprendęs, kad man ne prošal būtų atsigaivinti. Bet anksčiau ar vėliau visi nemalonumai paprastai baigiasi, tad baigėsi ir ši atkarpa, o aš vėl buvau ant normalaus keliuko su civilizacijos požymiais:
O dar už kokių kelių šimtų metrų aš jau ilsėjausi ant suoliuko prie asfaltuoto kelio Molėtų plentas – Dubingiai ir džiugiai stebėjau kaip baigiasi lietus ir vėl bando šviesti saulė:
O dar sėdėdamas ir žiaumodamas javainių batonėli bandžiau spėti ar judėsiu toliau priešais besidriekiančiu vieškeliu, nes baisiai tingėjau keltis ir pažiūrėti į navigatoriaus ekraną:
Vis gi tai nebuvo tas keliukas. Tas keliukas buvo kiek tolėliau pavažiavus asfaltu Dubingių pusėn. Aišku, dar prieš tai navigatorius mane bandė nukreipti laukais, kur neva turėjo būti tas reikalingas keliukas. Tačiau visgi pavyko rasti reikiamą. O tas reikiamas iš pradžių kokius tris kilometrus buvo normalus miško keliukas. Tačiau tamsiu lapuočių mišku jau buvau sotus iki kaklo ir norėjau šviesos bei erdvės. Bet kai gavau ir šviesą ir erdvę, turėjau vėl tenkintis lauko keliuku, kuris dar ir nestokojo siurprizų:
Bet už kokio pusantro kilometro aš išropojau ant asfaltuoto kelio, kuriuo privažiavau Žaltkynę, kur vėl galėjau pasižiūrėti į Asveją, nes per visą tą makalynę jau buvau pamiršęs kaip tas ežeras atrodo:
Čia nusprendžiau, kad šiai dienai visgi jau pakaks ir laikas sukti link namų. O iki jų dar manęs laukė dvidešimt keturi kilometrai, iš kurių kokie 10 km gero ir greito žvyrkelio ir 7 km nerealiai šlykštaus. Tad prieš pradėdamas paskutinį etapą, iš karto už Žaltkynės, pakilęs į kalną, sustojau poilsio aikštelėje, kad dar kartą galėčiau pasigrožėti ilgiausiu Lietuvos ežeru, kurio vieną pusę ką tik apvažiavau:
Ir kaip visada, įrašytas GPS maršrutas, jei sugalvosite tai pakartoti:
Labai įdomi kelionė aplink Asvejos ežerą. Malonu skaityti. Ištvermės kelionėse.
Dėkui. Smagu, kad patiko 🙂
ale patiko, bet sunku matyt..
Nelabai, nes tempas buvo turistinis, nesidraskant. Bet kitą dieną jautėsi 🙂
Kaip visada, nuotraukos grazios, malonu ziureti. Bdt, kaip teisingai pastebejai pats, uz viska tenka susimoketi – pavaziuoti bjauriais keliukais, xixix:)
Nemokamas sūris tik pelėkautuose 🙂
Kaip tik neseniai buvau Asvejos reg. parke, bet tiek daug neužkabinome.
Savaitgali nusprendeme siame parke. Bet siandienai niekam nerekomenduociau. Nusprendeme apsukti maza rata ir tada pasibuti tiesiog prie ezero. Bet gavosi taip, kad del zenklinimo stokos, vis nuklysdavome ne ten kur reikia, arba pasuke kur turetu buti dviraciu keliukas, pasirodo vaziuoji lauko keliuku, kur zoles virs galvos, ir dar jis baigiasi viduri pievos, tekdavo vis grizti atgal. Ties kiekvienu posukiu ir issisakojimu, mobiliosiomis technologijomis, tikrindavomes kur esame, ir i kuria puse pasukti, nes zenklu nerasta. Tik vienoje atkarpoje radome zenklinima, bet prie kiekvieno zenklo vis tiek reikdavo pasitikrinti, i kuria puse cia reiktu pagal ji pasukti. Klaidziojant per bruzgynus, net graziu vaizdu nemateme. Jeigu islendi i koki zvyrkeli, juo negali pavaziuoti, arba baisiai krato, arba ratai sminga i smeli, arba akmenukus…
Aš tai buvau nusiteikęs, kad gerų kelių nebus, todėl ir važiavau su kalnu dviračiu. bet ir tai vietomis netruko siurprizų, nes kadaise dviračių trasa buvo bent jau žemėlapyje sudėliota aplink visą ežerą, o ne taip, kaip dabar: http://asvejosparkas.lt/?page_id=603