Aną trečiadienį, Kudirkos aikštėje, po gerų pietų, man besimėgaudamas sulės šiluma ir skaniais ledais, ten užsuko būrelis iš “Teisibes ieškotojų” violetinės sektos. Iš karto tapo aišku, kad visas popietės malonumas šuniui ant uodegos, bet vis gi, smalsumo genamas, likau pasižiūrėti kokio velnio jie čia atsigrūdo.
Bet iki jų dar visas mėnuo.
Kartais reikia ir pailsėti. Ar gi ne taip?
Ar kito kokio mažiuko miesto automobiliuko? O gi todėl, kad tai tiesiog pavojinga gyvybei. Ir ne todėl, kad tokie mažuliai yra nesaugūs, o todėl, kad mūsų keliuose, miestų gatvėse tiesiog geometrine progresija daugėja vairuojančių nemokšų, žioplių ir šiaip dundukų. Vienas toks šiandien ryte, nesugebėjęs sukdamas dešinėn ne tik kad pasižiūrėti, ar kas neatvažiuoja tiesiai degant žaliam šviesoforo signalui, bet ir pataikyti į dešinę juostą, “papuošė” mano Alfos dureles įbrėžimu. Man paprasčiausiai pasisekė, kad važiavau antra juosta, bet kadangi priešpriešinė juosta buvo užimta, visiškai išvengti lengvo kontakto nepavyko. Įbrėžimas nelabai baisus ir lengvai sutvarkomas, bet nuotaika tai sušikta ir aš esu piktas. Gerai, kad nelipau aiškintis, nes vienintelis dalykas, kuris, mano galva, išgydo nuo tokio visiško žioplumo, tai davimas į snukį.
Šiaip jau kurį laiką dairausi kito automobilio, kuris labiau tiktų mano poreikiams. Akys krypsta į crossover’ius ar visureigius. Bet va po tokių nuotykių, man vis labiau patinka dideli visureigiai, “papuošti” rimtais saugos lankais. Tada, manau, jam būtų pasisekę, kad šiandien per sankryžą važiavau antrąją juosta.
Yra pasaulyje dalykų, kurie laikui bėgant nekinta. Tai – durnumas ir įžūlumas. Tokios mintys mane aplanko, kai vis pamatau Vilniuje, P. Lukšio gatvėje taip “pagarbiai” priparkuotą automobilį. Ir taip trunka jau beveik tris metus (nuotrauka viršuje daryta šiandien)…
Aš niekada nesupratau ir net nenoriu suprasti tų žmonių, kurie savo augintinius išmeta į gatvę ar atiduoda į va tokias gyvūnų prieglaudas. Aš paprasčiausiai jais šlykščiuosi ir norėčiau, kad vietoje šio šuns atsidurtų jie patys. Tokie vaizdai sukrečia ir to, tikriausiai, net savo pikčiausiam priešui to nepalinkėtum.
Pagalvojau, kad gal tiek jums, o ir man pačiam, jau kažkiek pabodo visokie dvarai, griuvėsiai ir žiemos vaizdai. Organizmas pradėjo reikalauti kažko kito. Tikriausiai pastebėjote, kad mano fotografijose retai kada būna žmonės. Todėl manau, kad atėjo laikas pabandyti juos pafotografuoti. Ir savaime aišku, geresnės progos kaip Kaziuko mugė tikriausiai ir nesugalvosi (jaučiu, kad kai kas pagaliau sulaukė progos ir pakritikuoti 😉 ). Bet jei, kaip sakoma, bijai vilko – neik į mišką. O čia jūsų teismui mano foto įspūdžiai iš šių metų Kaziuko mugės Vilniuje:
Kai tokios patrumpintos išeiginės, tai ir savaitgalio išvykos taip pat gaunasi patrumpintos. Šiaip norėjome žvilgterėti į ledo skulptūras, bet kažkaip jos neužkabino. Tikriausiai reiktų jas apžiūrėti kai jau bus tamsu, bet jausmas toks, kad jas atbulom rankom darė. O bet tačiau, belinguojant žemyn, užkliuvo va tokia kompanija, tiksliau tas su dideliais veltiniais 🙂 :
MariukasM.LT 