Aną trečiadienį, Kudirkos aikštėje, po gerų pietų, man besimėgaudamas sulės šiluma ir skaniais ledais, ten užsuko būrelis iš “Teisibes ieškotojų” violetinės sektos. Iš karto tapo aišku, kad visas popietės malonumas šuniui ant uodegos, bet vis gi, smalsumo genamas, likau pasižiūrėti kokio velnio jie čia atsigrūdo.

O atsigrūdo jie čia apimti meninio polėkio vizualiai įprasminti savo be galo sunkios ir šventos kovos “Už Tesibe”. Kad laikas nebūtų veltui, aš išsitraukiau fotoaparatą ir po truputį fiksavau visą veiksmą. Bet iš tikrųjų istorija šį kartą ne apie juos.

Man vis nedavė ramybės šios moterėlės nuotrauka. Ši moterėlė atrodė tarsi iškritusi iš viso to veiksmo, kuris vyko šalia jos, lyg būtų mintimis visai kažkur kitur, lyg būtų paskendusi kažkokiuose prisiminimuose apie savo matyt nelabai lengvą gyvenimą.  Ko gero, kadangi šis kadras nelipo prie viso to balagano, ji taip ir būtų nugrimzdusi užmarštin mano bedugniame nepublikuotų nuotraukų archyve. Tačiau šiandien, važinėjantis ant dviračio, lyg iš niekur, tarsi savaime ši nuotrauka vėl iššoko prieš akis, lyg koks kipšiukas iš tabokinės, tik jau su aiškiai prilipusiu pavadinimu – “Severiutė”. Nežinau kodėl būtent “Severiutė”, bet prilipo ir tiek. Ir aš manau, kad tas pavadinimas tinka.

O tuo pačiu proga prisiminti ir “Baladę apie Severiutę”: