“Objektas pavojingas. Patekimas draudžiamas. Teritorijoje šuo.”

Štai toks užrašas ant vartų mane pasitiko vakar, kai besivažinėdamas ant dviračio sumaniau aplankyti kadaise čia buvusią Vismaliukų priešlėktuvinės gynybos bazę. Tiesa sakant, mane čia atviliojo du dalykai. Vienas – patenkinti savo smalsumą ir aplankyti dar vieną miške pasislėpusį buvusį karinį objektą, o kitas – rasti čia paslėptą “lobiuką”.

Šiaip kad pats maršrutas būtų atitinkamos karinės tematikos, specialiai prasukau šalia Nemenčinės esančios ir jau anksčiau aplankytos bazės. Tad jei kas sugalvosite irgi panašiai pakeliauti ant dviračio (kitų transporto priemonių nerekomenduoju, nes pakeliui yra joms neįveikiamų kliūčių), visada galite pasinaudoti mano įrašytu maršrutu:

http://connect.garmin.com:80/activity/embed/189452060

Tik tiek prie Tapelių ežero, tiek toliau iki Vismaliukų jums teks “padraugauti” su smėliu, todėl plačios padangos tikrai pravers. Bet grįžkime prie pačios bazės.

Kai pagaliau prisikasiau (galima sakyti tiesiogine prasme) iki bazės, į ten patekau per “užpakalines duris”. Važiavau siauručiu takeliu šalia apgriuvusios tvoros ir pirmiausia pamačiau apleistus garažus:

Tokių pastatų, išsimėčiusių po nemažą teritoriją buvo ir daugiau:

Kai kurie netgi ir dabar naudojami bent jau antenoms iškelti:

Tačiau čia buvo dar ne pačios bazės teritorija. Prie pagrindinio įėjimo su tuo grėsmingu užrašu aš patekau jau vėliau, kiek paslampinėjęs tarp pirmųjų pastatų, vis laikydamasis šalia to takelio, kuris vinguriavo palei bazės tvorą. Pats užrašas ant vartų mane kiek pralinksmino, nes galbūt teritorija gal ir saugoma, bet įvertinus tvoros apverktiną stovį, apie šunis negalėjo būti jokios kalbos.

Lobiuko koordinatės aiškiai rodė, kad man vis gi reikės patekti į bazės teritoriją, tad, kiek grįžęs atgal, tą nesunkiai padariau. Pirmiausia, kas krito į akis, tai keisti statinių likučiai, kurie grupėmis buvo išdėstyti teritorijos viduje:

Jų paskirtis man taip ir liko neaiški, nebent kas nors iš jūsų galėtų mane šiuo klausimu apšviesti.

Kur ne kur pro medžius matėsi kitokių pastatų likučiai:

Šiaip labai po bazę maklinėti nesinorėjo, nes gal ji ir iš tikro buvo saugoma. Tačiau žolėje ir miško paklotėje išminti takeliai, ir laikas nuo laiko jais keliaujantys vietiniai aiškiai rodė, kad tas saugojimas yra daugiau deklaratyvus ir skirtas žiopliams atbaidyti. Bet mane labiausiai domino vienas iš tokių pastatų, kuriame ar kur šalia ir buvo paslėptas lobiukas.

Su lobiuko paieškomis sekėsi sunkiai, nes buvo karšta, intensyviai kandžiojosi visokie mašalai ir musės (tikriausiai mane apkandžiojo visi, kas tik turėjo tokius sugebėjimus), o navigatorius vis bandė man įrodyti, kad reikia ieškoti brūzgyne šalia pastato. Prasisukinėjau kaip ciuckis ratais kokią valandą ar daugiau, bandydamas žemėje pamatyti nors kokius slėptuvės požymius. Tačiau viskas buvo veltui, o kantrybė jau buvo ant ribos. Ir kai jau norėjau viską mesti, dar kartą pažvelgęs į pastatą supratau, kur yra slėptuvė ir kad aš buvau paskutinis žioplys ir nesusipratėlis. Tad beliko tik atsižymėti lobio žurnale ir keliauti namo. Pasirodo visas smagumas būtent ir slypėjo paprastume.

Tai tiek apie mano apsilankymą “pavojingame ir labai saugojame” objekte.