Nemenčinė – Žeimenos ir Neries santaka at EveryTrail
http://www.everytrail.com/iframe2.php?trip_id=361112&width=415&height=300
Map created by EveryTrail: GPS Trail Maps

Kaip ten bebūtų, sekmadienį tikrai keliavome miškais ir kalnais, kaip tai keistai beskambėtų. Tačiau apie viską iš eilės.

Taigi, sekmadienį, kaip jau minėjau, mes susiruošėme nukakti ant dviračių pažiūrėti Žeimenos ir Neries santakos. Ta proga sumąsčiau navigacijai pasinaudoti Garmin City Navigator Europe 2010 NT žemėlapiu, kuris apie šioje vietovėje esančius keliukus žino daugiau nei Lietuvos TOPO žemėlapis. Todėl visai nesunkiai kompiuteryje susidėliojau trasą iki tikslo taip, kad nereikėtų keliauti plentu. Aišku, iš tos laimės, kad naujasis žemėlapis turi daugiau keliukų, net nekilo mintis ant TOPO žemėlapio pasižiūrėti į aukščio duomenis. Tuo būdu, to net nenujausdamas, kartu su maršrutu aš užprogramavau eilę nuotykių, kurie mums kainavo nemažai sveikatos ir laiko. Laikas šiuo atveju tikrai svarbus faktorius, nes išsikrapštėme jau po pietų, o temsta jau ne taip ir vėlai.

Maršruto gabalas iki Raudondvario, kuriame jau ne kartą būta, nekėlė jokių problemų. Mes mynėme gerai žinomu miško keliuku, todėl man beliko tik stebėti kaip veikia dviračio kompiuterio navigacija. Pakeliui dar stabtelėjome nuo sovietinių laikų užsilikusio bunkerio:

Deja, į šį bunkeri tikriausiai jau niekada nepavyks įeiti, nes jis visas tiesiog užkištas šiukšlėmis, o kas netilpo, mėtosi aplinkui. Toks mikro aplinkinių kaimų sąvartynas.

Toliau, be didelio vargo pasiekėme jau minėtą Raudondvario kaimą su dvaru. Čia nestabtelėjome, o pasukome žvyrkeliu dešinėn, kur neužilgo navigatorius įsakmiu pypsėjimu pareikalavo sukti nuo pažįstamo kelio kairėn link miško. Čia prasidėjo mums nežinoma maršruto dalis, todėl jau teko pasikliauti kompiuteriuko nurodymais. Pradžioje keliukas kaip keliukas. Pravažiavome keletą vienkiemių su piktais, bet laimei pririštais šunimis. Toliau, palengva riedėdami nuokalne žemyn, po truputi artėjome link Neries. Viskas klojosi visai neprastai, kol eilinis pyptelėjimas atkreipė mano dėmesį į tai, kad žemėlapyje keliukas kaip ir baigiasi ir reikia sukti į kairę, nors realybėje jis vingiavo toliau. Nuojauta man kuždėjo, kad jei važiuotume tiesiai, gal ir greičiau pasiektume tikslą. Tačiau, iš kitos pusės, tolyn vedantis keliukas galėjo pasibaigti kokia nors sodyba prie upės ar šiukšlių krūva, kas šiose vietose visai realu. Todėl pasukome ten, kur rodė maršruto rodyklės, į kairę. Va nuo čia ir prasidėjo mūsų nuotykiai. Keliukas, į kuri pasukome, labiau priminė šernų autostradą. Visas išknistas ir apaugęs dilgelėmis, ką mes netrukus ir pajutome. Tačiau mes ryžtingai judėjome į priekį, nes navigatorius rodė, kad iki tikslo beliko kokie šeši kilometrai. Negana to, reljefas pradėjo kilti aukštyn, o keliukas darėsi vis sunkiau įžiūrimas. Netrukus mes nulipome nuo dviračių ir judėjome pėsčiomis. Toliau buvo dar linksmiau. Atėjo momentas, kai žemėlapis rodė maršrutą tiesiai besitęsiančiu keliuku, o prieš akis stūksojo brūzgynų siena. Tačiau kiek geriau įsižiūrėjus, matėsi, kad keliukas daro lankstą, o mes kryptį kaip ir žinome, tad paklysti jokios grėsmės kaip ir nebuvo. Kiek atsipūtę patraukėme toliau, tačiau normaliai pavažiuoti dviračiais jau nelabai gavosi, o įkalnės darėsi vis statesnės. Vienu momentu keliukas vėl pasidarė panašus į skirtą žmonėms, o ne šernams, bet prieš mus atsivėrė toks vaizdelis:

Čia, iš kur fotografavau, yra jau įpusėtas kalnas, į kurį mes, iškišę liežuvius, tempėmės savo dviračius. Toliau ropoti šia kryptimi mes kažkaip jau nesiryžome, nors ant šito “grožio” matėsi krosinio motociklo padangų pėdsakai. Aš net nevalingai pasižiūrėjau žemyn, link papėdės, tarsi tikėdamasis apačioje pamatyti motociklo likučius su šalia išmėtytais, žvėrių apgraužtais nelaimėlio kaulais. Aš nežinau, ką tuo metu rūkė vyrukai iš NAVTEQ sudarinėdami šį žemėlapį, bet aš supratau, kad kai kitą kartą su šiuo žemėlapiu aš norėsiu vėl pasivažinėti miško keliukais, man prireiks mačetės ir alpinisto įrangos. Kaip ten bebūtų, mes atsidūrėme savotiškame kalnų parke, o prieš akis stūksojo tikra Gedimino kalno kopija, kuri priminė tuos laikus, kai kunigaikštis sugalvojo pastatyti savo pilį.

Nuo čia teko spjauti į suplanuotą maršrutą ir, orientuojantis kompiuteriuko žemėlapyje, ieškoti apylankos. Daug nesvarstydami patraukėme keliuku link plento, pakeliui įveikdami kiek mažesnes, tačiau nei per nago juodymą ne lengvesnes įkalnes ir nuokalnes. Pasivažinėjimas dviračiais virto pasivaikščiojimu po kalnus, besitempiant kartu savo transporto priemones. Na labiausiai nuotaiką gadino didėjantis atstumas iki kelionės tikslo.

Bet viskas, kas negerai, anksčiau ar vėliau baigiasi. Taip pat baigėsi ir kalnų parkas, o navigatorius perskaičiavo kitą, pakoreguotą maršrutą. Nors reljefas netapo labai lygiu, tačiau bent jau keliukai vėl tapo tinkami dviračiams. Todėl visai neužilgo mes jau mynėme šalia plento, o netrukus stabtelėjome poilsiui, nes betempdami pėsčiomis dviračius per kalnus, sukorėme kelių kilometrų lankstą. Radę kiek gražesnę vietelę sustojome, o aš dar pasidairiau aplinkui pro fotoaparato objektyvą:

Tuo, nuotraukoje matomu keliuku ir patraukėme. Po kiek laiko įsikirtome į mums reikiamą žvyrkelį, o dar vėliau, prariedėję daugiausia į pakalnę, pasiekėme ir “Santakos” sodų bendriją, kurioje ir slypėjo kelionės tikslas. Santaką nebuvo sunku rasti, nes tik įvažiavus į sodus, stovi stendas su bendrijos schema, kurioje pažymėta ir Žeimenos bei Neries upių santaka, prie kurios yra kabantis pėsčiųjų tiltas per Žeimeną:

Nuo šio tilto galima pasigrožėti ir pačia Žeimena:

Pasižiūrėti kaip Žeimena įteka i Nerį:

Bei pasiklausyti kaip dunda traukiniai per netoliese, virš Neries esantį geležinkelio tiltą:

Deja, čia ilgiau žioplinėti mes sau negalėjome leisti, nes iki saulėlydžio buvo telikę kokios dvi nepilnos valandos, o mūsų dar laukė 15 km kelias iki namų. Kelionė pirmyn mus tikrai nuvargino, tad stenėdami patraukėme atgalios žvyrkeliu link Pabradė – Nemenčinė plento. Pasiekę plentą, nebeklausydami navigacijos siūlymų sukti į šoninius, bet saugesnius keliukus, kęsdami šalia prašvilpiančius automobilius, kuries lėkė praktiškai nesibaigiančia virtine, mynėme kiek pajėgdami link namų. O namus pasiekėme telikus keliolikai minučių iki saulėlydžio.

Nors ir nusikalėme, bet nuotaika buvo tikrai gera, nes nežiūrint visko, mes vis tiek pasiekėme savo kelionės tikslą. Be to dar pravažiavome ir praėjome nematytomis vietomis bei pamatėme gražių vaizdų.

Tad štai kokia buvo ta sekmadienio išvyka per miškus ir kalnus link Žeimenos ir Neris santakos.