Tiesą pasakius, šios dienos išvykos planas buvo visai kitoks. Pagrindinė mintis – pasivažinėti dviračiais Gražutės nacionalinio parke esančios dviračių trasos didžiuoju žiedu. Todėl susikrovę dviračius ant automobilio stogo, patraukėme į Salaką, kur it prasideda minėta trasa. Deja, viską sugadino prastas oras.
Išvažiavome ryte iš namų esant gan niūriam dangui, bet orų prognozė ir viso kelio metu vis išlendanti saulė tikrai nenuteikė mūsų pesimistiškai. Tačiau jau pačiame Salake mus pasitiko krapnojantis lietutis, kuris po kiek laiko visai įsismagino. Pasidarė aišku, kad planas pasivažinėti dviračiais kaip ir neišdegė. Tačiau tiek nuvažiavus, mums visai nesinorėjo traukti atgalios namo visai nieko nepešus. Todėl ištaikę minutę, kai lietus kiek apsiramino, apžiūrėjome Salako bažnyčią, kuria miestelis garsėja.
Bažnyčios bokštas tikrai aukštas:
O pats pastatas atrodo masyviai ir galingai:
Jei nežinočiau kada ji pastatyta, galėčiau pagalvoti, kad tai tikrai senas, viduramžiais statytas pastatas, tik gerai išsilaikęs. O ir detalės veda link tokios minties:
Bet kas tikrai patraukė mano dėmesį – tai savotiškas girnų kultas bažnyčios šventoriuje. Jomis paremti ar iš jų sukonstruoti ten esantys kryžiai:
Dar ten aptikau daiktą, kuris man labai primena savotišką aukojimo akmenį, o dar jame telkšantis raudonas vanduo man priminė kraują. Atrodė, kad čia tik ką kažkas kažką paaukojo:
Kažkada kilmingieji sau leisdavo turėti atskirą įėjimą į bažnyčios šventorių, kad nereikėtų stumdytis su paprastais mirtingaisiais. Tai kažką panašaus užmačiau ir aš:
Šie laiptukai veda iš panašaus namuko, kuris matosi kadre, kiemo 🙂 .
Bet labiau man patiko senosios totorių kapinaitės, kurios yra miestelio pakrašty ir vis dar veikia. Nors lietus jau merkė gan įkyriai, smalsumas nugalėjo. Pirmiausia dėmesį atkreipia savotiški kapai ir tai, iš kurios pusės yra užrašai ant paminklinių akmenų:
Visi kapai ir paminkliniai akmenys pagal musulmonų paprotį yra atsukti į vieną pusę – į Mekos, o ant akmenų, šalia mums įprastų užrašų lietuvių ar rusų kalbomis, puikuojasi ir daugeliui iš mūsų nesuprantami rašmenys:
Ir tvorelės ornamentas labiau atitinka rytietišką kultūrą:
Tikrai čia apsilankyti buvo įdomu.
Iš kapinaičių išėjome gan tokie pošlapiai, sėdome į Alfą ir patraukėme namo. Tačiau, kai jau nuo Salako nutolome apie šešis kilometrus, lietus liovėsi, dangus pragiedrėjo ir, tarsi juokdamasi iš mūsų nevykusio šios dienos sumanymo, pasirodė saulė. Todėl beliko sustoti aikštelėje prie Antalieptės marių ir pasidžiaugti gražiais vaizdais:
Na nieko, mes dar čia sugrįšime ir būtinai su dviračiais 😉 .
visai greta mano gimtinės 🙂 vaikystėje eidavom į Salaką pirkti dešrinio plombyro 🙂
Bažnyčia tai tikrai atrodo kaip viduramžiška. Tokių Lietuvoje dar nebuvau matęs.
Prieškario metais tai buvo žydų miestelis 🙂
Šiaip tai matosi iš ten esančių namų.
Bažnyčia fantastiška – labai nelietuviška – ne plytinė ir ne medinė
Pagal stilių ir pastatymo būdą bei laiką man tai susišaukia su Andrioniškio bažnyčia: http://www.mariukasm.lt/foto/album/72157617605622962/andrioniskio-baznycia.html
Jooo, panašumo yra daug. Bet vistiek man šitas stilius ganėtinai svetimas Lietuvai, daugiau Angliją/Škotiją primena
Gal kažkiek ir primena Angliją.
Uzrasai atrodo irgi hebraju kalba 🙂 Grazi baznycia, tikrai Viduramziskai atrodo.
Kažkodėl man nelabai tikisi, kad šie rašmenys yra hebrajų. Vis gi tai musulmoniškos kapinės.
Bet kokiu atveju, sveikinu Jus parašius tūkstantąjį komentarą šiame tinklaraštyje 🙂
Atgalinis pranešimas: Foto savaitė #2 – Kelionės
Atgalinis pranešimas: Gražutės didysis dviračių trasos žiedas | MariukasM.LT
Mano visa vaikyste prabego salake pasiilgau sito miestelio reikes kada aplankyti 🙂