Projektas “MRH Smart home” – IoT komunikacijos protokolai

627x376-1

Ką gi, šio skyriaus atsiradimas kiek užtruko, nes naujų įrenginių statymas, diegimas, automatizacijos konfigūravimas vyko pilnu tempu ir praktiškai jau galima matyti šviesą tunelio gale.

Aišku, kad tuo pačiu prisikaupė šiokios tokios patirties, kuria aš tikrai pasidalinsiu.

O dabar, kaip ir žadėta, apie IoT komunikacijos protokolus iš “mano varpinės”.

Kai kalba pasisuka apie Daiktų Internetą (IoT) arba išmanius namus, tikriausiai antra pagal svarbumą, po temos apie “išmanius” prietaisus, kokiais protokolais tie prietaisai komunikuoja su išmanių namų valdymo sistemomis, mano atveju, su Home Assistant.

Tų protokolų yra ne taip jau ir mažai, tačiau išmanių namų valdymo sistemose šiek tiek mažiau ir, savaime suprantama, visi jie turi savo paskirtį, tam tikrus privalumus bei trūkumus, vienas kito atžvilgiu. Todėl yra svarbu, nusistatyti vidinius standartus pagal tai kokius prietaisus yra planuojama naudoti, kokia sistema tuos prietaisus valdys bei kokio dydžio bus planuojamas tinklas. Tai ypač aktualu su Home Assitant, nes sistema palaiko praktiškai bet kokius protokolus, o tai gresia, kad visas namus tinklas gali greitai pavirsti sunkiai valdomu zoologijos parku.

Šiame projekte aš apsistojau tie keturiais protokolais:

  1. Ethernet – tai aukštos raiškos vaizdo kameros, kurios naudoja PoE, bei media transliavimo ir failų perdavimo sistemos. Visi šie įrenginiai perdavinėja didelį kiekį informacijos, tad laidinis tinklas yra pats tas.
  2. Wi-Fi – viųu pirmas skirtas namo gyventojų ir svečių įrangai. Bet tuo pačiu jis naudojamas ir išmaniems įrenginiams, kurie perduoda didesnį kiekį informacijos ir yra pasiskirstę didesniame plote nuo Wi-Fi prieigos taškų. Taip pat šį protokolą naudoja ir tie įrenginiai, kuriems reikalinga prieiga prie interneto arba jie nėra jautrūs energijos taupymui, t.y maitinami nuo tinklo. Tai vėlgi aukštos raiškos Wi-Fi vaizdo kameros, kurios pajungtos nuo elektros tinklo, bet nėra galimybės pajungti prie Ethernet tinklo. Mūsų namuose tai išmanios rozetės, būvio davikliai (nepainioti su judesio davikliais) ir pan. Suprantama, yra Wi-Fi įrenginių, kurių darbui nereikia interneto, tad jie dirba kitoje saugumo zonoje, kuri neturi sąsajų su išoriniu tinklu.
  3. Zigbee – šiuo protokolu dirba didžioji dalis namo daviklių, kurie yra maitinami baterijomis. Reikalas tame, kad komunikacija Zigbee protokolu yra žymiai mažiau imli energijai nei Wi-Fi ir tai turi tiesioginę įtaką maitinimo elementų tarnavimo laikui. Šiuo protokolu dirba visi langų/durų atidarymo, temperatūros ir drėgmės, apšvietimo, dūmų ir vandens nuotėkio jutikliai ir apsaugos sistemos vidinės sirenos. Tačiau šis protokolas turi žymiai mažesnę sklaidos zoną bei jautrus visokiems trukdžiams. Todėl dalis išmanių rozečių taip pat dirba Zigbee protokolu ir atlieka papildomo maršrutizatoriaus funkciją kaip ir sirenos, kurios turi dvigubą maitinimą, t.y ir maitinimo elementai ir elektros tinklas tuo pačiu metu. Kaip jau supratote, kad dažnu atveju tie Zigbee įrenginiai, kurie maitinami nuo elektros tinklo, gali būti maršrutizatoriais, kas kompensuoja sklaidos trūkumus ir užtikrina Zigbee tinklo gyvybingumą
  4. Bluetooth arba BLE – tai irgi mažai įrenginio energijos reikalaujantis protokolas. Mano atveju juo dirba tik vienas Unifi jutiklis, kurį aš norėjau išbandyti ir tai tik todėl, kad Unifi Wi-Fi prieigos taškai palaiko BLE.

Beliko išspręsti dilemą, ar liks dabartiniai JUNG šviesų jungikliai ir už jų atsistos greičiausiai Wi-Fi Shelly rėlės, ar jie bus pakeisti išmaniais Zigbee jungikliais. Pagal kokybę, tai greičiausiai būtų Aqara jungikliai, bet, deja, jie yra kiek didesni nei standartiniai jungikliai ir ne visur būtų galimybė juos sumontuoti. Tačiau tai artimiausios ateities klausimas.

Jei paklausite, o kaip gi kiti protokolai? Daugiausia šansų atsirasti turi Matter įrenginiai. Iš tikro tai greičiau yra ne protokolas, o standartas, dėl kurio prieš du metus susitarė didieji išmanių įrenginių ir sistemų gamintojai. Ir tai, ko gero, yra artimiausia ateitis, nes jau rinkoje pasirodė tų gamintojų gaminiai ir sistemos, palaikančios šį standartą.

Taigi, kaip matote, aš esu nusistatęs tam tikrus standartus, kur ir kam naudoti vienu ar kitu protokolų dirbančius įrenginius ir kiek tų protokolų bus palaikoma pačiame Home Assitant serveryje.

Bet, kaip sakoma, velnias slypi detalėse ir čia yra savų niuansų, kaip tie protokolai integruojasi su pačia sistema ir kokią įtaką tai integracijai turi išmaniuose įrenginiuose naudojama programinė įranga.

Tad kitas skyrius bus apie tuos niuansus, su kuriais aš susidūriau ir kokius sprendimus teko dėl to įdiegti.

Ir kaip visada, galite užduoti klausimus ar pasidalinti savo patirtimi ir matymu, kodėl pasirinkote vienus ar kitus protokolus savo išmanių namų sprendimams.

Projektas “MRH Smart home – namų tinklo įranga

vecteezy_computer-equipment-in-row-secure-network-connection_32935931

Su tinklo įrangos gamintojo pasirinkimu buvo lengva. Jau iš anksčiau, dirbdamas su kitais projektais, buvau nusižiūrėjęs Ubiquiti Unifi tinklo sprendimus, kurie šiaip yra skirti mažam ir vidutiniam verslui, bet tam tikri produktai puikiai tinka tiek ir rimtesniam namų tinklui, tiek ir enterprise lygio sprendimams. Tai nėra pigiausia įranga. Ji kokiu trečdaliu brangesnė už, pvz., TP-Link Omada liniją, bet  ir nekainuoja tiek kiek, pvz., Cisco. Be to, palyginus su kitais gamintojais, galinių įrenginių, tokių kaip Wi-Fi prieigos taškai, komutatoriai ir kt., dizainas yra žymiai patrauklesnis, kas galbūt nelabai svarbu kokiame ofise, bet svarbu namuose.

Jei kyla klausimas, o kodėl netinka įprasti namų vartotojams skirti įrenginiai, tai atsakymas yra paprastas. MRH Smart home projektas apima ne tik kompleksinį duomenų perdavimo tinklą, bet ir stebėjimo kameras bei jų valdymą. Abu tinklai turi ne tik padengti vieno namo vidų, bet ir šalia esančią teritoriją bei turi turėti galimybę sujungti skirtingas geografines lokacijas. Taip pat tiek laidinio, tiek ir bevielio tinklo įranga turi užtikrinti reikiamą tinklo pralaidumą ir greitį esant dideliam prisijungimų skaičiui bei perduodamos informacijos kiekiui. Toks kompleksiškumas reikalauja centralizuoto valdymo ir stebėjimo bei lankstumo. Lankstumu aš laikau galimybę viename įrenginyje turėti kelias skirtingos paskirties valdymo sistemas, kaip pvz., tinklo, kamerų, prieigos kontrolės ar tapatybių valdymo. Ubiquiti Unifi tai kaip tik turi, nes tai yra Software defined tinklo sprendimas. Be to, tokia programinė įranga yra įtraukta į įrenginių kainą, kaip ir galimybė turėti saugų, su kelių faktorių autentifikacija, nuotolinį prisijungimą per gamintojo debesį prie savo tinklo. Taip pat tai ir mobilias programėles, kurios praktiškai yra to paties funkcionalumo kaip ir pagrindinės sistemos. Dar vienas aspektas – tiek tinklo įrenginiai, tiek kameros yra to paties gamintojo, tad nėra suderinamumo problemų, o ir nereikia kiekvieno įrenginio konfigūruoti atskirai. Visi pakeitimai centrinėje valdymo sistemoje tuoj pat perkeliami į galinius įrenginius. Ir tikrai namų vartotojams skirta įranga nepalaiko PoE, kas vėl gi yra svarbu šio projekto apimtyje, Iš šiuo atveju nepakanka paprastų PoE tinklo prievadų, bet yra poreikis tiek ir PoE+, tiek ir PoE++ sujungimams.

Ir paskutinis potėpis – galimybė sujungti kamieninio tinklo įrenginius per 10 Gbps prievadus.

Išmanus namas – tai ištisa sistema visokių jutiklių, valdiklių ir t.t., kurie kontroliuoja ir valdo kritinius procesus. Todėl gamintojo palaikymas, praktiškai apimantis įrangos gyvavimo ciklą, galimybė ją greitai pakeisti (taip pat ir galimybė turėti aukšto patikimumo sprendimus) yra kritinis būtinumas.

Tam, kad teisingai pasirinkti, kokia tinklo įranga yra būtina, reikia įvertinti koks turi būti jos pajėgumas. Ubiquiti Unifi suteikia galimybę automatiškai pavertinti kiekvieno pagrindinio tinklo įrenginio galimą apkrovimą, priklausomai kiek planuojama galinių įrenginių, koks funkcionalumas bus naudojamas ir kokio apsaugos lygio reikia (žr. prie įrenginių aprašymo Capacity Calculator)..

Renkantis galinius įrenginius, tokius kaip Wi-Fi prieigos taškai ar vaizdo stebėjimo kameros, galima pasinaudoti Ubiquiti Unifi dizaino centru. Šiuo atveju jau reikia užsiregistruoti, bet pats servisas yra nemokamas. Čia galima įsikelti nuskanuotus pastato planus ir ant jų dėlioti įvairią įrangą iš gamintojo katalogo ir žiūrėti koks yra Wi-fi ar kamerų stebėjimo lauko padengimas ir kaip, pvz., Wi-Fi kameros komunikuoja su Wi-Fi prieigos taškais. Taip pat susimodeliuoti tinklo pajungimus, rozetes ir pan. kad tai korektiškai veiktų, jums reikės sukalibruoti įkeltą pastato planą bei sužymėti kurios sienos yra išorinės, o kurios vidinės. Man tai tikrai pravertė ir gautas rezultatas tikrai pasiteisino praktikoje.

Jei nuspręsite, kad kameroms reikia atskiro valdymo ir įrašymo įrenginio, tikrai kils klausimas kokio pajėgumo jo reikia ir kiek bei kokio tipo diskų reikia vaizdo įrašymui bei jo saugojimui. Šiam tikslui yra dar vienas puikus nemokamas resursas – Project Calculator for UniFi Protect iš Zufall Communications. Čia reikia nurodyti, kokį įrenginį naudosite, kiek ir kokių kamerų bei kiek laiko įrašai bus saugojami. Rezultate gausite diskų talpą bei kiekį, suderinamus gamintojus ir diskų tipus.

Man, įsivertinus tiek esamus tiek ateities poreikius bei praėjus visus planavimo ir projektavimo etapus, buvo įsigyta ir įdiegta tokia įranga:

Kamieninis tinklas:

Galinė tinklo įranga:

  • Tinklo PoE komutatorius – USW-Flex (46W), kuris yra tinkamas ir montavimui lauke.
  • Wifi prieigos taškai ir tinklo kartotuvas – pora U6 Mesh ir vienas U6 Extender. .Beje, šiuos Wi-Fi prieigos taškus taip pat galima montuoti lauke.

Vaizdo stebėjimas:

  • Vaizdo stebėjimo kamerų valdymo ir įrašymo įrenginys su keturiais 8TB diskais – Network Video Recorder
  • PoE kameros – G5 Flex. Jos skirtus vidui, bet tinka ir laukui. Šiaip laukui yra numatytos rimtesnės kameros. Bet apie jas bus tada, kai jos bus pastatytos.
  • Wi-Fi kameros – G4 Instant.

Kameros tikrai duoda puikios kokybės vaizdą net ir visiškoje tamsoje. Taip pat jos turi išmanią žmonių tiek judėjimo detektavimo, tiek būvio sensorius. Taip pat labai pravertė galimybė nustatyti detektavimo ir įrašymo zonas. Galimybė nustatyti privatumo zonas taip pat yra puikus priedas.

Visa pagrindinė tinklo ir kita įranga buvo supakuota į komunikacinę 15U spintą Lanberg FF01-6815-12BL V2, kas yra tikrai geras kokybės ir kainos derinys.

Tai tiek apie apie tinklo įrangą. Tai dar ne pabaiga, tad tikrai dar prie jos ar grįšime.

O jei turite klausimų, kas, kaip, kodėl ir pan,, drąsiai klauskite, atsakysiu kiek leis mano žinios ir praktinė patirtis.

Kitame įraše grįšime prie pačios išmanaus namo valdymo sistemos ir kalbėsime apie įrenginių komunikacijos protokolus, bei jų pasirinkimo kriterijus.

Projektas “MRH Smart home”–įranga Home Assistant serveriui

Free: Free computer chip image, public | Free Photo - rawpixel - nohat.cc

Įrangos parinkimas Home Assistant (HA) serveriui baigėsi netikėtai. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Kai galvoje nusistovėjo sprendimas, kad pagrindinė išmanių namų platforma bus HA, iškilo kitas logiška klausimas – o ant kokios įrangos šis daiktas suksis?

Kaip ir daugumai HA naujokų, pirma mintis buvo apie  mini kompiuteriukus Rasbery PI. Maži, praktiškai neužimantys vietos, tylūs, nes neturi ventiliatoriaus aušinimui, nebrangūs ir turi mažas energijos sąnaudas. Tuo labiau, kad galima įsigyti ir gatavus, out of the box sprendimus su jau įdiegtu HA serveriu, kaip, pvz., paprastas, pradinio lygio Home Assistant Green, kuris kainuoja kažkur 99 EUR arba labiau praplėstą ir rimtesnį Home Assistant Yelow, kuri palaiko ne tik LAN ir Wi-Fi, bet ir Zigbee 3.0, OpenThread bei Matter ryšio protokolus (apie juos pakalbėsime vėliau, kituose įrašuose). Tačiau tai jau žymiai brangesnis daiktas, kuris kainuoja apie 200 EUR

Mano poreikius labiausiai atitiktų būtent paskutinis variantas, tačiau yra keletas “bet” dalykų:

  1. Šį įranga yra sunkiai plečiama, jei to prireiktų, paprasčiau pakeisti naujesniu ir galingesniu Rasbery PI. Tačiau HA pritaikymas naujesnei kartai dažniausiai vėluoja. Kaip ir dabar, nežiūrint to, kad jau yra 5-ta šių kompiuteriukų karta, HA kol kas palaiko tik 4-tą.
  2. Patikimumo klausimas. Vietoje kietojo disko yra naudojama atminties kortelė, kuri savo patikimumu neprilygsta SSD diskams, nežiūrint kokios klasės ir kainos ji bebūtų. Ir tai yra ne teorinis išvedžiojimas o praktinis patyrimas iš mano darbo. Savo laiku, kai atsirado galimybė, VMware virtualizacijos serveriuose vietoje brangių RAID kontrolerių ir kietų diskų buvo pradėtos naudoti atminties kortelės, nes pati VMware operacinė sistema tapo pakankamai maža ir tilpo į vidutinio dydžio korteles. Kainų skirtumas tarp kortelės ir diskų posistemės su diskais buvo keleriopas, tad nenuostabu, kad greitai dauguma ant to užkibo. Deja, kažkur po metų ar daugiau prasidėjo pirmieji kortelių gedimai ir su laiku jų tik daugėjo (šiaip serverio gyvavimo laikas gamyboje yra kažkur 5 metai, paskui jie keičiami naujesnės kartos serveriais). Didelių bėdų tai neiššaukė, nes virtualizacijai naudojami serverių telkiniai, tad vieno ar dviejų serverių gedimas paprastai sistemų darbo nestabdo. Tačiau sekantys serveriai jau buvo klasikinės komplektacijos su normaliais diskais. Namų reikmėms tikriausiai niekas nestato aukšto patikimumo infrastruktūros. Aš taip pat nesiruošiu to daryti. Tad atminties kortelė vietoje HDD – man netinkamas sprendimas. Tiesa, jau yra variantų, kaip galima įdėti NVME SSD diskus, bet vis tiek plėtimo galimybės daugiau nei ribotos.

Kadangi HA galima diegti ant įvairių platformų bei operacinių sistemų, tai kitas variantas, kuris man pasirodė labiau  priimtinas bei patrauklesnis – Intel NUK tipo mini kompiuteriai. Jie taip pat yra maži, tylūs, turi mažas energijos sąnaudas. Taip pat dažniausiai palaiko LAN, Wi-fi bei Bluetooth ryšio protokolus. Be to, konfigūracijų bei gamintojų pasirinkimas yra tikrai didelis, ir jie turi žymiai geresnes plėtimo bei patikimumo galimybes nei Rasbery PI. Be to, tokie mini kompiuteriai gali būti pakankamai galingi, kad su virtualizacijos pagalba juos galima panaudoti keliems tikslams, kaip, pvz., dar papildomai, šalia HA virtualaus serverio, turėti DNS pi-hole serverį ir pan.

Tačiau, kainų lygis, jei kalbame apie vidutinio ir didesnio galingumo sistemą, parsideda maždaug nuo 400 EUR ir tai tikrai ne riba. Bet čia viskas priklauso nuo poreikio. Galima išsiversti ir su pora šimtų eurų.

Dar vienas variantas, atnaujinti (refurbished) ofiso kompiuteriai, kurie yra taip pat galingi, puikiai plečiami, dažiausiai yra nedidelių matmenų su Small Form Factory  (SFF) arba Super Small Form Factory  (SSFF) korpusais. Tačiau jie yra triukšmingesni ir ne tokie taupūs elektrai. Tačiau vidutinio galingumo sistemą galima rasti pardavime nuo 150 EUR.

Be to, tiek Intel NUK, tiek PC platformoms reikia papildomai įsigyti USB Zigbee maršrutizatorių, jei norime turėti ne tik LAN, Wi-Fi ir Bluetooth protokolus.

Taigi, prieš priimant sprendimą dėl “geležies” HA serveriui man norėjosi pradžiai pasidaryti POC (Proof of concept) ir pasižiūrėti ar ši sistema man tinka bei, kaip sakoma, limpa prie rankų. Tam tikslui puikiai tiko buvęs uošvio kelerių metų senumo kompiuteris, kuris jau kažkurį laiką rinko dulkes ant mano stalo.

Senolis yra maždaug vidutinio galingumo DELL Optiplex 7010 SFF kompiuteris su 16 GB RAM ir Intel Core I5 procesoriumi bei įdiegta MS Windows 10 operacine sistema. Vienintelis jo trūkumas – lėtas Hitachi mechaninis 7200 rpm SATA diskas, kuris ir yra pagrindinis stabdis, neleidžiantis išnaudoti galimo našumo potencialo. Bet POC’ui to pilnai pakanka.

Tam, kad neperdarinėti visos sistemos, buvo papildomai įdiegtas nemokamas Oracle VirtualBox hypervisorius (nes jis man labiau patinka nei kiti, kai diegiama Windows sistemoje) ir įdiegtas virtualus HA serveris.

Truputį pamaigius ir šiek tiek perpratus HA ypatumus, supratau, kad HA yra tai, ko man reikia ir dar tai limpa prie rankų Smile. Todėl tolimesnį POC’o žingsniai buvo pabandyti įvairaus tipo išmanius įrenginius ir “pažaisti” su pirmais, paprastais automatizacijos scenarijais.

Tam, kad galima būtų pabandyti įvairesnį spektrą įrenginių (ne tik Wi-Fi), buvo įsigyti Zigbee 3.0 USB maršrutizatorius ir papildomas USB ilgas laidas, kad Zigbee anteną galimą būtų laikyti toliau nuo įrangos, nes tai jautrus trukdžiams protokolas.

Be to, kad sistema galėtų veikti greitai, esamas Hitachi mechaninis HDD buvo pakeistas nauju Samsung 1 TB SSD SATA disku. Tas diskas puikiai tiko, nes net ir mažame kompiuterio korpuse jam atsirado vietos. Pasirodo HDD laikiklis yra dvipusis, tad liko ir senas 3.5” diskas, o kitoje pusėje buvo įmontuotas 2.5” naujas diskas. Samsung šiems diskams turi puikų valdymo softą, kuris dar ir leidžia klonuoti diskus, Tad visa migracija ir disko montavimas užėmė kažkur apie pusantros valandos. Su naujuoju disku kompiuteris tapo kokius 5 kartus greitesnis ir aš apsisprendžiau šį kompiuterį naudoti ir toliau kaip hypervizorių virtuliam HA serveriui. Kodėl taip? HA serveriui tikrai tiek resursų nereikia, tad šalia galima dar kažką paleisti. O jei kada prireiks migruoti į naują geležį, tai perkelti virtualią mažiną yra žymiai paprasčiau, nei viską diegti iš naujo. O kad jau teko lįsti į kompiuterio vidų, tai tuo pačiu pakeičiau ir CMOS bateriją, kad ateityje nekiltų problemų su sistemos startu.

Tačiau, kad visa sistema galėtų būti laikoma darbine, ją reikia perdiegti kitaip. Esantis “buterbrodas”, kurį sudaro starto eilės tvarka MS Windows 10 OS, hypervizorius VirtualBox ir ant viršaus HA virtualus serveris netinka, nes restartavus kompiuteriui iš naujo, pvz., po elektros dingimo, pirmiausiai kraunasi Windows OS, kuri laukia slaptažodžio įvedimo. Aišku, galima padaryti ir startą be slaptažodžio (bet to tikrai nedarysiu), tačiau toliau reikia paleisti VirtualBox’a ir tik ant galo HA virtualų serverį. Automatizuoti nelabai pavyks, nes VirtualBox’e reikia rankiniu būdų “prikabinti” USB įrenginį prieš paleidžiant virtualią mašiną.

Tad galutinė konfigūracija, kuria padarysiu artimiausiu laiku bus tokia:

  1. VMware ESXi hypervizorius, todėl, kad patinka, lengvai valdosi ir turiu ilgametę (10+ metų) tokios sistemos administravimo patirtį.
  2. Virtualus HA serveris su automatinio starto opcija.
  3. Virtuali MS Windows mašina valdymo ir kitokioms reikmėms.

Apie pradinę HA konfigūraciją ir su kokiais įrenginiais eksperimentavau bei kokias išvadas pasidariau papasakosi vėliau.

Taigi, gavosi platforma, skirta HA, nors ir naši, puikiai plečiama, tačiau ūžianti, kelis kartus didesnė nei pirmi du anksčiau aprašyti variantai ir nelabai taupi elektrai. Tačiau tie minusai tiesiog pasidarė niekiniai, atkeliavus naujai tinklo įrangai.

O kad kažką protingo ir per nuotolį valdomo diegti namų tinkle, tas tinklas iš pagrindų buvo perkurtas, kad atitiktų IoT tinklams keliamus saugumo reikalavimus. Apie tai ir bus sekanti pasakojimo apie projekto “MRH Smart home” įgyvendinimą dalis, kurioje pagaliau paaiškinsiu ką reiškia trumpinys “MRH” ir kam jis reikalingas.

Projektas “MRH Smart home”– platforma

Home Assistant

Jau tikrai iš paveikslėlio supratote, ką pasirinkau kaip pagrindinę mūsų išmanaus namo sistemą.

Home Assistant – tai atviro kodo sistema, visiškai nemokama, turi puikų tiek jos kūrėjų, tiek bendruomenės palaikymą. Joje yra +2500 įvairių integracijų su įvairių gamintojų įranga. Praktiškai visais atvejais tos integracijos dirba lokaliai ,net jai įrangos kūrėjai tai kūrė savo debesijos paslaugai.

Kitas aspektas, kuris nulėmė mano pasirinkimą – tu esi tos sistemos administratorius, valytojas, kuris gali lįsti gilyn į sistemą, modifikuoti jos konfigūraciją ne tik naudotojo sąsajos lygyje, bet ir tiesiogiai keičiant konfigūracijų failus.

Be to, sistema gali būti diegiama praktiškai ant bet kokios įrangos, kuri tenkina rekomenduojamus greitaveikos reikalavimus. Galima diegti tiesiog į pliką geležį, t.y diegiama tiesiai į HDD su nuosava OS, galima diegti kaip virtualų serverį arba kaip konteinerį. Tai tikrai didelis privalumas palyginus su tuo, kad kitos populiarios platformos kaip, pvz., Google Home, Alexa, Apple Home Kit, Samsung Smart Things, reikalauja specializuotų stotelių ar konsolių įsigijimo. Tačiau tai tėra tik galiniai platformos įrenginiai, kurie prijungia jūsų būsto išmanių įrenginių ūkį prie savo debesies, kur ir glūdi visa valdymo platforma, kuri valdo jūsų įrenginius. Jūs esate tik naudotojas, kuris dar gali sukurti tam tikrus automatizavimo scenarijus, jei tai leidžia pati platforma. Bet pati platforma jums yra juoda dėžė, kuri daro su jūsų pateikta informacija ir įrenginiais ką tik užsigeidžia jos kūrėjai ir valdytojai. Ar jūs patikėtumėte valdyti jūsų šeimos automobilį visiškai nepažįstamam vairuotojui? Integracijoms su įvairių gamintojų įrenginiais dažniausiai taip reikia tų gamintojų stotelių ir komunikacija dažnai vyksta per debesį. Praktiškai tokių ekosistemų darbas, integracijos reikalauja pastovaus interneto ryšio. Šiam dingus kai kas nustoja veikti, jei integracija nėra lokali. Be to, toks tarpininkų egzistavimas lemia signalų vėlinimą ir tai kartai matoma plika akimi, pvz., šviesos jungiklio įjungimas – išjungimas kas jau bent mane žiauriai erzina. Tad maksimaliai lokalus sistemos komunikavimas su įrenginiais, mano požiūriu, yra privalomas.

Tai nereiškia, kad cloud based sistemos yra blogos. Juos eiliniam naudotojui yra patrauklios tuo, kad turi gan lengvai perprantamas naudotojo sąsajas, paprastą palaikomų įrenginių integraciją. Tad, jei nesinori gilintis į sistemos logiką, jos veikimą, konfigūravimą, nelabai jaudina privatumo klausimai, tai irgi kelias, kuris leidžia gan greitai pasiekti tam tikrą rezultatą.

O ar tai reiškia, kad tokios sistemos praktiškai neprieinamos paprastam naudotojui, kuris yra tik kelio pradžioje? Tikrai ne. Galima įsigyti įrangą su jau įdiegta sistema, kurią tereikia pajungti į namų tinklą ir atlikti pradinius nustatymus.Tačiau tai tik mokymosi kelio pradžia, nes sistemos lankstumas reikalauja tam tikro lygio žinių ir įgūdžių. Laimei, Home Assistant, jo integracijos, priedai dažnai yra neblogai aprašyti. Be to, pilna video kaip realizuoti vieną ar kitą sprendimą. Tad tikrai net ir visiškam naujokui nereikia aklai klaidžioti tamsiame miške.

Tad tiek apie pasirinką platformą, Kitas įrašas bus įrangą, ant kurios aš paleidau sistemą bei ką aš ruošiuosi su ja daryti.

Naujas mano Trek’o apavas

Trek 6300

Kai po eilinio pasivažinėjimo sekančią dieną radau dviratį su vėl nuleista galine padanga, mano kantrybė baigėsi. Supratau, kad reikia kardinalių sprendimų, jei noriu ir toliau mėgautis važiavimu, o ne tobulinti ratų montavimo bei kamerų klijavimo įgūdžius įvairiomis lauko ar namų sąlygomis.

Skaitykite toliau

Garmin + Polar

Garmin Heart Rate Sensor

Taigi, nepraėjus nei keturiems mėnesiams, kai naudoju naująjį dviračio kompiuterį Garmin Edge 800, kurį įsigijau komplekte su širdies ritmo bei pedalų minimo davikliais, prasidėjo šiokios tokios problemos.

Skaitykite toliau

Garmin Custom Maps nauda

BaseCamp_OSM

Jei mėgsti keliauti po nuošalesnes vietas, turi susitaikyti su tuo faktu, kad ir skaitmeniniuose žemėlapiuose apie jas bus labai mažai informacijos, o dažniausiai jokios. Tai puikiai iliustruoja mano kompiuterio ekrano nuotrauka su Garmin BaseCamp programa ir OpenMTBMap žemėlapiu, kuris yra sukurtas OpenStreetMap pagrindu. Mokami, pvz., Garmin žemėlapiai tokiais atvejais irgi nelabai gelbėja. Tai ką daryti, kad nereikėtų su savimi temptis popierinių žemėlapių?

Skaitykite toliau

2012 dviračių sezonas atidarytas

http://connect.garmin.com:80/activity/embed/159093969

Taigi, visgi šių metų mano dviračių sezoną galima laikyti oficialiai atidarytu. Tuo pačiu ir šiokia tokia artimesnė pažintis su naujuoju dviračio kompiuteriu Garmin Edge 800.

Skaitykite toliau