Aukštagirė trail

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find the best hikes in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1080768

Jei gero oro savaitgalinėms išvykoms nėra šalia tavęs, tai reikia keliauti ten, kur jis yra. Tokį sprendimą vakar, kai praėjo savigailos priepuolis, padiktavo mano siela – avantiūristė.

Taigi, vietoj to, kad ilgesingai žiopsoti pro langą belaukiant nors kokio dangau prašviesėjimo, pradėjau tyrinėti orų prognozes. O šios pasufleravo, kad lietaus nesitikima bent jau Žemaitijoje. Kadangi ten nesame dažni svečiai, tai toks variantas mums visai tiko, juolab mus jau senai domina Varnių regioninis parkas su savo grožybėmis, kurių viena – Medvėgalis. Kas, kur ir kaip taip pat ilgai nemąstėme, nes laikas nuo laiko akyse, benaršant internete, vis šmėkšteli Aukštagirės pažintinio pėsčiųjų ir dviratininkų tako žemėlapis, kuriame tas maršrutas tikrai atrodo gan patraukliai. Todėl, kol dar šeštadienis nepersirito į savo antrą pusę, susikrovėme dviračius ir patraukėme į kelionę.

Pradžioje mums atrodė, kad tikrai įsivėlėme į avantiūrą, nes didžiąją kelio dalį, praktiškai iki Kryžkalnio, o gal ir kiek ilgiau, mus lydėjo stiprus šoninis vėjas ir lietus. Po to liko tik vėjas, kuris ne tik kažkiek ribojo Alfos su dviračiais ant stogo greitį, bet gerokai įkyrėjo ir minant pedalus trasoje. Tačiau, kaip ten bebūtų, mes gavome tai ko ir norėjome, t.y. išvyką ant dviračių be lietaus.

Atvykę į Požerę, čia esančioje aikštelėje palikę automobilį, dviračiais patraukėme link Medvėgalio. Pakeliui pamatę rodyklę link Didžiųjų Vankių akmens, nusprendėme užsukti ir ten:

Pasirodo, kad tai ne šiaip didelis akmuo, o vienas iš penkiolikos didžiausių Lietuvoje žinomų riedulių.

Grįžę atgal į asfaltuotą kelią, toliau gan smagiai riedėjome trasa, kol baigėsi asfaltas, o prieš akis išdygo Endrikavo kalnas:

Gaila nuotraukoje nepavyko perteikti jo dydžio, bet šioje vietoje supratome, kad tai nebus šiaip lengvas pasivažinėjimas. Toliau jau keliavome žvyrkeliu, kas neteikė labai jau didelio malonumo, o pakeliui sutikti palaidi šunys mus motyvavo aktyviau kovoti su kelio nelygumais ir vietomis pasitaikančiu klampiu smėliu. Galiu iš anksto pasakyti, kad visa trasa reikalauja ne tik šiek tiek ištvermės, bet ir tinkamai parengto dviračio bei sugebėjimo jį gerai valdyti. Tačiau visus vargus atperka jus supantys vaizdai, o Medvėgalis – šios trasos perlas:

Tam, kad suprastum ar verta nukeliauti 265 km automobiliu ir dar kažkiek praminti dviračiu, būtinai reikia užlipti ant šio kalno. Ką mes ir padarėme, o be to ten kurį laiką ne tik pailsėjome …

… bet ir pasigrožėjome atsiveriančiais vaizdais:

Be to, mums dar parūpo užsikeberioti ir ant kito Pilies kalno, bet kaip sakoma, prieš lemiamą šturmą irgi ne pro šalį kiek atsipūsti:

Ilgai grožėtis vaizdais ir maklinėti po kalnus neleido nenumaldomai bėgantis laikas, o ir trasos buvo likę virš dviejų trečdalių. Tačiau greitai važiuoti neleido ne tik nuostabūs vaizdai, kurie priversdavo stabtelėti ir išsitraukti fotoaparatą, bet ir prastas maršruto ženklinimas, laikas nuo laiko priversdamas spėlioti ar teisinga kryptimi judame. Taip nutiko jau privažiavus Miltų kalną:

Pasiskaitę apie kalną ten esančiame stende, mes intuityviai patraukėme geresniu keliuku tiesiai. Netrukus atsidūrėme ūkyje, kur mus pasitiko nedraugiškas palaidas šuo. Laimei greitai pasirodė šeimininkas, kuris mums paaiškino kaip toliau važiuoti. Pasirodo reikėjo prie stendo pasukti į neišvaizdų keliuką, kuris labiau priminė atsitiktinai paliktas traktoriaus vėžes:

Šiuo

taku mes ne tik apkeliavome anksčiau minėtą kalną, bet ir pasiekėme Mišką Gojų:

Ilgai jame neužsibuvome, nes nusileidę nuo stataus kalniuko MTB trasą primenančiu takeliu, vėl atsidūrėme laukuose su jau mums įprastais panoraminiais vaizdais. Beje, trasoje prieš visas stačias nuokalnes yra pastatyti perspėjantys ženklai, bet šiuo atveju mūsų apačioje laukė visai netikėtas “siurprizas” – nuokalnės pabaigoje ant takelio sustatyti vienas šalia kito akmenys. Vėl gi, geri stabdžiai ir mokėjimas su jai elgtis čia tikrai pravertė.

Toliau kaimo keliuku su smagiomis įkalnėmis bei nuokalnėmis pasiekėme Laumėkalnį:

Atvirai sakant, lėtas ir nepastovus važiavimas padarė savo: jautėmės tikrai pavargę. Todėl jau nestabtelėję pravažiavome Aukštagirės kalną, o ir, kaip spėju, Bilionių piliakalniu pasigrožėjome tik iš toli:

Čia stabtelėjome ir todėl, kad eilinį kartą reikėjo spėti kuriuo keliuku pasukti. Pasirodo pasirinkome trumpesnį, kuris mus atvedė į asfaltuotą kelią. Nors juo mynėme neilgai, bet pro šalį lekiančios furos visai nedžiugino. Po to vėl kaimo keliukas, kuriuo mes vėl gi išlindome į plentą netoli Požerės, kur ir pradėjome savo kelionę.

Taigi, kokie įspūdžiai? Visumoje geri. Tačiau jei sukonkretinti, tai vaizdai gauna 10 balų, nežiūrint to, kad teko važiuoti pro mėšlu smirdančias fermas ar apgriuvusias sodybas, o trasa – tik 5. Minusas už bendro naudojimo kelius ir prastą ženklinimą. Bet kokiu atveju žodžiai “pėsčiųjų” ir “takas” čia visai nedera. Jei kalbėsime apie dviratininkus, tai vėlgi, kalnų dviratis šioje trasoje, ko gero, yra geriausias pasirinkimas. Na gal dar lengvas hibridinis. Jei važiuoti lėtai, pafotografuojant, pasėdint, tai geriausia pradėti pirmoje dienos pusėje. Tiems, kas mažiau patyrę, vietomis tikrai geriau tapti pėsčiuoju. Tie, kas mėgsta greitį ir technišką važiavimą, irgi neliks nusivylę, nes viena kitą keičiančios įkalnės ir nuokalnės bei įvairi danga taip ir vilioja trasą įveikti su vėjeliu. Tačiau jūs privalote žinoti ką ir kodėl darote.

Tai tiek šiam kartui įspūdžių iš Žemaičių aukštumos takoskyrinio kalvyno.