Ar bandėte į klausimą “Kur tu dabar esi?” atsakyti būdamas kur nors vidury jums visiškai nepažįstamo miško ar stovėdamas vidury laukų, o navigatorius ekrane, apart tuščio žalio ar geltono lauko, nerodo nieko, net jokio keliuko, o bent kiek žinomi orientyrai yra už kelių ar keliolikos kilometrų?
cc Steve Riley
Kartais, kai perlenkiama lazda su saugumo procedūromis, kurios ne tik kartais būna žeminančios, bet kenkia patiems saugojamiesiems, tai sugeba užknisti net ir žinomus IT saugumo specialistus:
“Look, TSA people. Your systems suck, they’re only for show, they do nothing to eliminate actual risk. You intentionally separate people from their belongings, you create unbearable stress for the traveling public, you act as if every single person wanting to get on a plane is a criminal, and you are partially responsible for the downfall of travel revenue — I know plenty of people who don’t travel specifically because they hate your pointless procedures.”
P.S. Gaila, kad Steve Riley nebedirba Microsoft’e ir nebedalyvauja TECH-ED konferencijose. Jo pristatymai tikrai būdavo įdomus, naudingi ir savotiškai žavūs. Gerbėjų niekada netrūkdavo 🙂 .
Attention Las Vegas airport thief: go to hell « Get secure with Steve Riley
Vis gi man patinka istorijos, kurios gerai baigiasi. Čia ne per seniausiai rašiau apie tai tai, kaip vieno JAV miestų valdžia sugalvojo reikalauti iš kandidatų į darbo vietas pateikti savo prisijungimų prie įvairių socialinių tinklų, interneto portalų ir pan. paskyrų vardus ir slaptažodžius. Gera žinia ta, kad kilus visuotiniam triukšmui, kurį sukėlė internetiniai naujienų portalai bei tinklaraščiai, šis reikalavimas buvo atšauktas:
“Effective at noon today, the City of Bozeman permanently ceased the practice of requesting that candidates selected for positions under a provisional job offer to provide their user names or passwords for candidates Internet sites,“ Bozeman City Manager Chris Kukulski said Friday.
Viso to moralas? Paprastas. Jei žmonės netyli ir visomis priemonėmis stoja ginti savo teisių, galima kai ko ir pasiekti. Tai taip pat pamoka ir mūsų tinklaraštininkams, kad negalima tylėti, jei matai šalia tavęs vykstančius negerus dalykus, o solidarumas – vis gi yra jėga.
Bozeman drops password requirement – Montana’s News Station – Fair. Accurate. To the Point. –
cc jbeauchamp
Taip norėjosi sušukti, kaip perskaičiau straipsnelį apie reikalavimus norintiems įsidarbinti Bozemano (JAV, Montana) miesto įstaigose. Aišku, dabar tikrai jau nieko nestebina kai darbdaviai apie būsimus darbuotojus ieško informacijos internete, bet tai ką sugalvojo šio miesto klerkai, mano galva, peržengia jau visas ribas.
Kažkaip beklajodamas po blogosferą užmačiau vieną patarimą dėl privatumo tiems, kas naudojasi Facebook. Tas patarimas apsiriboja tik savo “draugų“ sąrašo tvarkymu, tačiau, dėl durnos šio socialinio tinklo sistemos, to visai nepakanka. Kad bent nors kiek pasitvarkyti savo privatumo reikalus snukiaknygėje, siūlau perskaityti patarimus, nukeliavus pagal žemiau esančią nuorodą.
O šiaip mano patarimas būtų toks: nekišti į internetą to, ko nenorėtumėte garsiai papasakoti visiems realioje viešoje vietoje užlipęs ant bačkos.
Ankstesniame įraše "Čili ir saugumas?" atkreipiau dėmesį, kad registruojant nuolaidų kortelę ir tvarkant asmeninius duomenis svetainėje “Draugų kortelė” nenaudojami saugūs protokolai, kas aiškiai prieštarauja kompanijos paskelbtoms privatumo nuostatoms.
Tačiau pow dėka, o ir vėliau pats įsitikinau, kad tai dar tik gėlytės. Paaiškėjo, kad pasinaudojus nuolaidų kortele, ant čekio atsiranda tavo vardas ir pavardė. Tad kalba jau eina ne tik apie asmeninių duomenų saugumą internete, bet ir privatumą realiame gyvenime. Todėl, norėdamas išsiaiškinti kodėl taip yra, nusiunčiau sekančio turinio elektroninį laišką:
Tai vienas iš tų retų straipsnių, nuoroda į kurį yra šio įrašo pabaigoje, paskatinęs mane į kai kuriuos reiškinius pažvelgti kažkiek kitaip. Todėl ir kilo noras pasidalinti kai kuriomis savo mintimis ir dar kartą grįžti prie temos apie visuotinį sekimą, tik gal kitokiu kampu.
Pradžiai, bent jau dėl šiokio tokio aiškumo, apie tai, kas slepiasi po terminu “kolektyvinis intelektas“. Taigi, kolektyvinis intelektas – tai terminas, kuris atsirado sociologijoje praeito amžiaus 80-ųjų metų viduryje, tyrinėjant kolektyvinio sprendimo priėmimo procesą (paimta iš Wikipedijos ir tai man pasirodė labiau priimtinas apibrėžimas, nei angliškoje versijoje). Tačiau net ir toks apibrėžimas nelabai atskleidžia apie ką pats straipsnis, nes kol kas niekas nesieja pačio termino su kažkokiu privatumu. Tačiau jei “kolektyvinį intelektą“ kaip terminą pabandytume paaiškinti iš informacinių technologijų pusės, tame pačiame Wikipedijos straipsnyje rastume kiek kitokį šio termino aiškinimą, kuris labai tiksliai nusako esmę ir tuo pačiu privatumo problemą. Taigi dar kartą:
Terminas “kolektyvinis intelektas“ naudojamas pasauliniame žiniatinklyje (paprastai mes tai tapatiname su internetu) ir reiškia tinklo tarnybas, kurios apdoroja duomenis, surinktus iš skirtingų šaltinių ir iš skirtingų dalyvių, bei randančios tarp tų duomenų vertingiausius vartotojams.
Bet man kažkodėl atrodo, kad šie apibrėžimai tik dar labiau sujaukė jūsų mintis, tad manau pats laikas pereiti prie straipsnio ir tų mano žadėtų minčių 🙂 .
MariukasM.LT 