http://connect.garmin.com:80/activity/embed/159093969

Taigi, visgi šių metų mano dviračių sezoną galima laikyti oficialiai atidarytu. Tuo pačiu ir šiokia tokia artimesnė pažintis su naujuoju dviračio kompiuteriu Garmin Edge 800.

Besiruošdamas pasivažinėti, pradėjau iš savęs šaipytis. Jei kadaise užsimanius prasilėkti ant dviračio užtekdavo įšokti į kokius džinsus ar treningus, užsimesti mėgstamą striukę, įsispirti į paprasčiausius sportbačius ir galėjai jau lėkti. Dabar gi tai tarsi koks pasiruošimas skrydžiui naikintuvu. Speciali kelių sluoksnių apranga, specialūs batai, visokie jutikliai ant kūno, o dar ir pats šiuolaikinis dviratis nėra jau toks paprastas. Važiuoklė, amortizatoriai, hidrauliniai stabdžiai, prisegamai pedalai – visa tai irgi reikalauja dėmesio ir nuolatinės priežiūros. Bet, atvirai pasakius, taip netgi įdomiau, nes visas toks pasiruošimas bei pats važiavimas tikrai atitraukia nuo kasdieninės rutinos.

Bet grįžkime prie šio pasivažinėjimo. Pirmas pokytis pasiruošimo rituale – širdies ritmo daviklis. Nelabai patinka, kad dirželis yra ištisas ir neturi užsegimo, tad daviklį tenka užsidėti per galvą. Dar tas dirželis galėtų būti kiek platesnis, nes dabar po drabužiais jaučiama tendencija susisukti. Tačiau kol važiavau, daviklis laikėsi savo vietoje ir nesiruošė niekur smukti.

Tik įjungus ant dviračio pritvirtintą kompiuterį, tiek širdies ritmo, tiek ir minimo bei greičio jutikliai tuoj pat buvo atpažinti ir visa informacija pasirodė ekrane. Minimo ir greičio jutiklis yra tikrai geras dalykas, nes be kadenso rodo ir greitį, kurio reikšmė dabar gaunama ne tik nuo GPS palydovo, bet ir nuo galinio rato. O paties greičio matavimo kalibravimas atliekamas automatiškai. Viso to dėka, greičio parodymai dabar yra stabilūs, o ne šokinėja kaip anksčiau. Dar naujasis kompiuteris žymiau greičiau “pagauna” palydovus, nei senesnis Garmin Edge 605.

Turėdamas jau ankstesnio kompiuterio naudojimo patirtį, iš karto atjungiau automatinį ekrano apšvietimą ir palikau rankinį su 60% ryškumu. Sprendimas tikrai buvo teisingas, nes lietimui jautrus ekranas tikrai yra tamsesnis už įprastą ir rodmenys matėsi beveik taip pat, kaip senajame išjungus apšvietimą. Nudžiugino tai, kad ekranas yra pakankamai jautrus, kad juo laisvai galima manipuliuoti su pašiltintomis pirštinėmis.

O štai tai ką rodė kompiuteris bevažiuojant, man visai nepatiko. Aišku, kad jo altimetrą reikia kalibruoti, nes visgi šiandien aš važiavau pietryčių Lietuvoje, o ne Olandijoje ir –46m aukštis manęs tikrai neįtikino. Bet čia priekabiavimus prie kompiuterio galima ir baigti, nes viskas, išskyrus altimetro parodymus, veikė nepriekaištingai. Tolimesnius priekaištus dėl parodymų galiu adresuoti tik sau ir konstatuoti faktą, kad mano fizinė būklė tikrai nėra gera. Pradėjus važiuoti ir užmetus akį į širdies ritmo parodymus, tikrai yra dėl ko sunerimti. Galima kiek save paguosti, kad išvažiavau praėjus nepilnai valandai po gan sočių pietų ir dar po puodelio neprastos kavos. Bet aišku viena, kaip ir kiekvieno sezono pradžioje, vėl reikia pradėti nuo paprastų treniruočių. O ir skubėti tikrai nėra kur, nes bevažiuodamas asfaltu, puikiai mačiau, kad dar lįsti į miškus ir laukus dar anksti. Ant keliukų dar pilna sniego ir ledo, o ten, kur to gėrio nėra – šlapia klampynė.

Dar vienas mane pralinksminęs dalykas – tai važiavimo pradžia. Nieko ypatingo, tiesiog apsižergiau dviratį, įjungiau kompiuterio taimerį ir nuvažiavau. Tik artėdamas prie pirmos sankryžos pagavau save galvojant, kad kažkas ne taip su kojomis. O jos, pasirodo prisegtos prie pedalų! Tie, kas skaito šį tinklaraštį, tikriausiai pamena, kad prisegami pedalai ant dviračio atsirado prieš pat sezono pabaigą, ir su jais tebuvau važiavęs vos kelis kartus. O dabar prisisegiau tiesiog automatiškai ir iš pirmo karto. Svarbiausia, kad prieš sustodamas nepamiršau atsisegti .

Tai tiek apie pirmą, nors ir trumpą, šio sezono pasivažinėjimą.