Nors per Kavarską teko važiuoti ne vieną kartą, niekados jame nestodavome. Šis miestelis visada mums buvo eilinė tranzitinė gyvenvietė, kuri pralėkdavo pro automobilio langą, praktiškai nepalikdama jokių prisiminimų. Tačiau šį kartą viskas gavosi kitaip. Vienintelė priežastis, kuri mus privertė stabtelėti Kavarske – alkis. O Kavarske yra viena tokia savotiška kavinė “Šaltinis“, kuri garsėja savo Kavarsko koldūnais.Šios kavinės nepastebėti neįmanoma, nes ji yra prie pat pagrindinio kelio, prisiglaudusi prie bažnyčios ir iš aplinkos išsiskiria tokiomis savotiškomis spalvomis.

Pasirodo, kad maitinimo įstaiga yra padalinta į dvi erdves, kur viena yra skirta užsakomiems renginiams, kita – eiliniams lankytojams. Tai, kas tokiems lankytojams yra skirta, tėra tik keli staliukai, kurie ir ne turistinio sezono metu yra visada užimti tiek vietinių, tiek ir atvykėlių. Tad ir mums teko luktelėti, kol atsilaisvins vieta.

O kol laukėme, nusprendėme kiek apsidarėme aplinkui, juolab Kavarskas nepasižymi didele lankytinų vietų gausa. Ir visos jos yra sukoncentruotos prie pat kavinės.

Pirmiausia, kas patraukė mūsų dėmesį, tai didelis baltas apleistas tarpukario kaunietiškos architektūros pastatas:

Pasirodo, kaip byloja ant sienos pritvirtinta memorialinės lentelė, tai buvusi NKVD būstinė. Tačiau neradau niekur jokios informacijos, o kokia buvo tikroji šio statinio paskirtis prieš tampant pragaro filialu žemėje. Ir kas dar mane labiau nustebino, kad tokia vieta stovi apleista ir nenaudojama.

Sekanti Kavarsko įžymybė, esanti kiek toliau paėjėjus nuo pastato – Kavarsko tufų (suakmenėjusių klinčių) šaltinis:

Šaltiniu matosi aiškiai pasirūpinta, netgi panaudojant ES lėšas, už kurias čia patvarkytas ir vietinis kultūros centras. Tik niekaip neaišku, kokio velnio tą šaltinį reikėjo sukišti į nuotekų vamzdį. Negi niekam neužteko fantazijos kaip nors tą šaltinį sutvarkyti natūralesniu pavidalu?

Ilgai čia nestoviniavome, nes vėl patraukėme į kavinę pabandyti laimės ir pagaliau paragauti garsiųjų koldūnų. Šį kartą mums pasisekė. Gavome koldūnų, kurie bent jau savo forma tikrai yra savotiški. Jie tikrai buvo neblogi, galima sakyti, kad visai skanūs ir mums patiko. Tik jei ir jūs sugalvosite čia užsukti, tai turėkite omeny, kad čia atsiskaityti galima tik grynais.

Kai pagaliau alkis buvo numarintas, dar, prieš patraukdami toliau, apžiūrėjome Kavarsko bažnyčią:

O toliau buvo pagrindinis tos dienos išvykos tikslas – Kavarsko mažoji hidroelektrinė:

Čia tikėjausi pafotografuoti nuo užtvankos krentantį vandenį. Tačiau elektrinė mus pasitiko visiška užšalusia tyla. Čia karaliavo žiema:

Kai jau važiavome namo, man vis iš galvos neišėjo tas didelis, apleistas, niekam nenaudojamas pastatas. Begalvojant, ar nebuvo galima jo kaip nors panaudoti, mintyse toptelėjo mintis, o kodėl jo nepavertus kokiu nors kalėjimu – muziejumi ir viešbučiu tuo pat metu, kaip tai padarė latviai Liepojoje su buvusiu Karstos karinės bazės kalėjimu? Paskui, vėl prisiminus “europietiškai“ patvarkytą šaltinį, mintyse nuskambėjo garsioji frazė, kurią mentaliniu būdu  pasiunčiau Kavarsko tvarkytojams:

• Kisa, kam Jums pinigai, Jūs gi neturite fantazijos 🙂