Taigi, kaip ir žadėjau, apie tai, ką gi sekmadienį veikėme Bartkuškyje. Nežiūrint į tai, kad pats kaimas yra labai senas, vis gi jis garsėja ne savo istorija, bet jame esančiu Bartuškio dvaru. Nors aplink šį dvarą ir dabar verda nemažai aistrų bei daug prirašyta, mus čia atviliojo noras pamatyti viską savo akimis (kol dar yra į ką žiūrėti) bei šalia dvaro paslėptas “lobis”. Bet apie viską iš eilės.

Tą dieną oras buvo kaip lapkričiui visai net gi neprastas, todėl sėdėti namuose didelio noro nebuvo. Kadangi žmogučiui kol kas patartina vengti didesnio fizinio krūvio, solidarumo vardan dviračiai buvo palikti ramybėje. Buvo nutarta kur nors ramiai pasivaikščioti. Trenktis toli, kad ir su automobiliu, taip pat didelio noro nebuvo, todėl taip ir gavosi, kad, suderinus visus pageidavimus, kaip išvykos tikslas kažkaip savaime išsikristalizavo Bartkuškis.

Bekeliaudami pakeliui dar “paėmėme” vieną “lobiuką”, kuris paslėptas šalia 108-o kelio, nuošalyje prie miško prisiglaudusio mažyčio rūpintojėlio. Nors šiuo keliu važinėjame dažnai, tačiau apie rūpintojėlio egzistavimą sužinojome būtent iš Geocaching’o žemėlapio. Bet kas pikčiausia, kad iš to džiaugsmo dėl nesunkiai rasto ”lobio”, aš pamiršau nufotografuoti pačią statulėlę. Tačiau tikrai prie progos šią apmaudžią klaidą ištaisysiu!

Atvykę į kaimą, mes pirmiausia susiradome garsųjį dvarą – nelaimėlį. Atvirai pasakius, daug ieškoti kaip ir neteko, nes didelių dvaro vartų, stovinčių prie pat pagrindinio kelio, nepastebėti tiesiog neįmanoma:

Priparkavę Alfą kitoje kelio pusėje esančioje gatvelėje, pralindę pro vartus ramstančius, tačiau tokius pat varganus pastolius, atsidūrėme alėjos, vedančios link dvaro rūmų, pradžioje:

Alėja veda ne iki pat rūmų:

Ji užsibaigia, kaip ir priklauso reprezentaciniam dvarui, savotišku privažiavimo ratu (negi kas nors apsukinės karietas?), kurio viena pusė…

… veda tiesiai, jei taip sąlyginai galima sakyti, prie dvaro rūmų iš vienos pusės:

Tačiau mes patraukėme kita puse, kuri prasuka pro šalia rūmų stovinčią oficiną:

Ir vėl gi atsidūrėme prie dvaro rūmų:

Kai pastatus pamatėme iš arčiau, įsitikinome, kad dvaro būklė nei tai kad apgailėtina, o tiesiog apverktina. Tai tikrai ne pirmas mūsų matytas apleistas dvaras, bet pirmasis, kuris nyksta kaip ir turėdamas šeimininkus. Kai beieškodami ”lobio”, apėjome pastatą iš kitos pusės, pamatėme dar liūdnesnį vaizdą:

Tačiau apačioje tyvuliuojantis ežeras, ir lengvai rastas “lobis”  kiek praskaidrino nuotaiką:

Susitvarkę su “lobių” paieška, pro oficiną vedančių takeliu patraukėme apžiūrėti kitų dvaro pastatų. Čia pat, kitoje takelio pusėje pamatėme dar išlikusį, bet taip pat apleistą tvenkinį:

Dar užkelių metrų mus pasitiko arklidžių griuvėsiai, kurie dar prieš septynis metus buvo panašūs į pastatą:

Kai baigėsi takelis, mes išėjome į vieškelį, kuris vingiavo pro kiek toliau stovinčius buvusius spirito varyklos sandėlio ir pačios varyklos pastatus:

Spirito varyklos sandėlis dabar paverstas gyvenamu namu:

O kai priėjome arčiau spirito varyklos…

… iš pastato vidaus girdėjosi vaikų balsai ir bumbsinčio krepšinio kamuolio garsai. Ant langų pritaisytas vielinis tinklas aiškiai bylojo, kad viduje esama sporto salės. Ką gi, nors kažkam apleistas dvaras teikia šiokią tokią naudą. Dar smalsumui patenkinti užmetėme žvilgsnį į kitą varyklos pusę:

Čia, galima sakyti, mūsų ekskursija po Bartkuškio dvarą kaip ir baigėsi, todėl beliko  grįžti ten, nuo kur pradėjome, t.y prie dvaro vartų:

Taigi, parodžiau jums tai, ką mes ten pamatėme. Kaip sakoma, vaizdelis tikrai ne koks, ir laikas tiksi tikrai ne dvaro naudai. Tikriausiai beviltiška apeliuoti į dabartinių dvaro savininkų sąžinę ar ką jie ten turi. Tuo labiau, kad kai nežinai tikrų tokio neveiklumo priežasčių, nelabai gali ką ir pasakyti. Bet jei Lietuvos kultūrinis paveldas taip naikinamas piktybiškai, labai norėčiau tikėtis, kad valstybė vis gi parodys savo valią ir padės šioje liūdnoje dvaro istorijoje tašką.

P.S. Tačiau tai dar ne viskas, ką mes pamatėme Bartkuškyje, tad laukite tęsinio…