Sekantis objektas, kurį norėjome aplankyti, o ir aplankėme – Bartkuškio vandens malūnas. Pats malūnas randasi už to paties pavadinimo kaimo, jei važiuoti toliau Musninkų kryptimi. Rasti nėra sunku, nes asfaltuotam keliui pasukus dešinėn, link malūno veda paprastas lauko keliukas, o ir pats pastatas nuo pagrindinio kelio gerai matosi.

Iš pirmo žvilgsnio, priėjus arčiau prie malūno, iš karto matosi, kad jam žymiai labiau pasisekė, nei Bartkuškio dvaro pastatams:

Galbūt taip gavosi dėl to, kad šis pastatas yra valstybės saugomas kultūros objektas, ką simbolizuoja atitinkamas ant sienos pritvirtintas ženklas (tokio ant dvaro pastatų neužtikau):

Arba dėl to, kad dabar tai gyvenamas namas, ir niekas nebeprimena jo ankstesnės paskirties. Ir iš tikro, jei nebūčiau iš anksto žinojęs, tikriausiai ir neatspėčiau, kad čia kadaise buvo vandens malūnas. Mums šis namas, bent jau iš fasadinės pusės labiau priminė Adamsų namą.

Jei dar pats pastatas pakenčiamoje būsenoje, o aplinka po langais kiek patvarkyta, tai kiek toliau stovi kažkokie suklypę sandėliukai. Bet tai dar ne blogiausia. Paėjėję takeliu link pro šalį tekančio upelio, dauboje radome kažką panašaus į kūdrą. Jei gyventojai bent kiek pasistengtų, tai būtu tikrai labai graži vieta. Tačiau jie pasirinko kitą alternatyvą, t.y. kūdrą ir jos krantus pavertė tikru sąvartynu, kur sumetė visus nebereikalingus rakandus ir šiukšles, nors prie namo stovi šiukšlių konteineriai. Na niekaip nesuprantu, kodėl žmonės taip noriai teršia tiesiog savo kieme, jau nekalbant apie miškus ar vandens telkinius, o paskui dejuoja, kad Lietuvoje nieko gražaus nėra.