Nemenčinė – Bezdonys – Kirtimai – Buivydžiai – Balingradas – Nemenčinė

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find hiking trails in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1239019

Per šį ilgąjį savaitgalį sugalvojau pasidairyti kiek toliau nuo Nemenčinės, link Baltarusijos sienos. Jau kuris laikas, benaršant po žemėlapius, mano dėmesį vis patraukia gan didingai skambantis vietovardis – Balingradas. Tad, nepaisant vis besikaitaliojančio oro, vakar nutariau aplankyti tą vietą.

Šiaip šis kaimas nėra labai toli nuo Nemenčinės, bet aš sugalvojau pakeliui aplankyti dar keletą mane dominusių vietų. Taip maršrutas gaunasi įdomesnis vien jau tuo, kad nereikia grįžti tuo pačiu keliu, ko aš labai nemėgstu.

Taigi, sekmadienio, galima sakyti, vėlyvą rytą, kiek pasižvalgęs į dangų, kurio viena pusė bandė demonstruoti gražią mėlyną spalvą, o kita pusė žvelgė niūriomis ir pilkomis akimis, nusprendžiau įgyvendinti savo sumanymą.

Pirma kelionės dalis iki Bezdonių, kuriuose ne kartą lankytasi, jau iki skausmo pažįstama. Čia nieko naujo kaip ir nesitikėjau pamatyti ar patirti, nebent tai, kad įveikiant eilinę didelę balą, kurių visoje trasoje po liūčių buvo apstu, teko sušlapti kojas. Be to, beveik pusiaukelėje iki miestelio, pradėjo gan energingai krapnoti. Tačiau tai manęs negąsdino, o tik paskatino stipriau užgulti pedalus. Šį atkarpa, kuri driekiasi gražiu mišku, o žvyruotas miško kelias tarsi specialiai pritaikytas mano dviračio padangoms, tikrai nepasirodė man ilga, tad nė nepajaučiau kaip dingo pirmieji dešimt kilometrų, o aš jau riedėjau Bezdonių gatvele. Čia mano tikslu buvo bažnyčia, šalia kurios yra gan patogi perėja per geležinkelį. Persitempęs dviratį į kitą pusę, pajudėjau link pirmojo maršruto taško – Kirtimų kaimo.

Už Bezdonių vėl buvo gan platus, gerai pravažinėtas miško kelias, kuris buvo ne tiek žvyruotas, kiek smėlėtas. Laimei smėlis buvo gerai lietaus suplaktas, tad su klimpimu nebuvo dideliu bėdų, tik kiek reikėjo dėti daugiau pastangų, norint palaikyti pirmojo etapo tempą. Vienintelis dalykas, kuris išmušdavo iš važiavimo ritmo, tai gan didelės balos, kurias ne visada buvo pro kur apvažiuoti, tad jas teko įveikinėti lėtai ir atsargiai, nes net neįsivaizdavau, kas slypi po drumzlinu vandeniu. Vienintelis dalykas, kuris privertė stabtelėti, tai ant karties pritvirtinta nuoroda į kažkokio kaimo žydų kapines, kuri buvo užrašyta ant paprasto lapo, įkišto į plastikinį aplankalą. Pasukęs nurodyta kryptimi, kiek pavažiavau miško keliuku. Tačiau nebuvo aišku kaip toli reikės minti į šoną, o navigatorius apie šį kaimą nieko nežinojo, tad neužilgo grįžau į trasą, kurį dabar buvo platus žvyrkelis su gan intensyviu automobilių eismu. Šiaip miške tikrai buvo nemažai grybaujančių, o juos greitai pakeis uogautojai, nes bruknienojai jau iš tolo šviečia raudonomis uogomis.

Smagus žvyrkelis netrukus mane atvedė prie Arvydų tvenkinių, kur tikrai verta sustoti:

Toliau jau važiavau niekur nestabčiodamas, o tik kantriai skaičiuodamas likusius kilometrus iki Kirtimų. Šiaip tai truputį į šoną nuo pagrindinio maršruto, bet mane ten viliojo kažkur prie seno vandens bokšto paslėptas “lobis”:

Čia buvo be kelių kilometrų pusiaukelė, tad radęs “lobį”…

… čia kiek atsipūčiau, nes jau buvo pravažiuota virš dvidešimt penkių kilometrų. Kai vėl išlindau iš to krūmyno, dar turėjau progos pailsinti akis nuo kelio žvelgdamas į už kaimo plytinčius laukus:

Nors ir gražus peizažas, bet sekantis kelionės punktas buvo kitoje pusėje, o iki jo virš aštuonių kilometrų.

Iki to sekančio punkto, kuris buvo Buivydžiai, vedė platus ir kiek lengvai “pratarkuotas” žvyrkelis. Tačiau tai nekėlė didelių nepatogumų, tad ir čia aš judėjau tikrai sparčiai. Netrukus dviračio borto kompiuteris mane nukreipė į siaurą asfaltuotą keliuką, kuris iš tikro buvo viena kaimo gatvelių. Ši gatvelė mane atvedė tiesiai į centrą, prie Buivydžių bažnyčios:

Čia sutikau besiilsinčią ir begurkšnojančią alų dviratininkų porelę, kuri atvyko iš Vilniaus per Mostiškes ir keliavo link Neries ir Žeimenos santakos. Buivydžiai į maršrutą įtraukti ne tik dėl bažnyčios, bet ir dėl čia esančio kabančio tilto per Nerį. Tai sudomino ir porelę, kuri nusprendė kiek pakoreguoti savo maršrutą bei palaikyti man kompaniją ne tik dėl tilto, bet ir tolėliau pakeliui esančios Neries pakrantės atodangos. Taigi, toliau, vedami mano dviračio borto kompiuterio,  pajudėjome trise. Tiltą radome nesunkiai, nusukę nuo pagrindinės gatvės dešinėn (jei važiuoti link Punžionių ir Nemenčinės) ir nusileidę žemyn siauru takeliu:

Už tilto, galima sakyti, baigėsi malonioji maršruto dalis. Čia kurį laiką teko važiuoti smėlėtu ir paplautu miško keliuku, apvažinėjant klampias balas. Mano nuostabai, porelė su miesto dvi

račiais, kurie turėjo vidines pavaras ir didelius bei siaurus ratus su padėvėtomis padangomis, važiavo ne tik kad ne klimpdami, bet ir visai sparčiai. Toliau buvo dar nemaloniau, nes miško keliukas pasikeitė į kreivą, šleivą bei paplautą šlapio molio laiko keliuką. Porelė sėkmingai judėjo toliau, o aš, saulei greitai įkaitinus orą, staiga pajaučiau, kad nuo tokio važiavimo liaudiškai tariant gavau “pompą”. Prie to prisidėjo ir tai, kad Trek’o padangos, kurios idealiai tinka gruntiniams keliams, ant šlapio molio slidinėjo kaip ant ledo. Viskas baigėsi tuo, kad norėdamas atgauti kvapą, turėjau nulipti ir prasivaikščioti vesdamasis dviratį greta (dabar žinau, kad neužtenka važinėtis lengvais mišk keliukais, reikia pasitreniruoti ir ant įkalnių). Jaučiausi labai nesmagiai, nes porelei teko laukti manęs.

Norint pasiekti atodangą, teko ne tik įveikti pažliugusį keliuką bei perbristi nuo lietaus patvinusį upelį, kur vandens buvo virš blauzdų, bet dar ir užsitemti dviračius į statoką kalną, už kurio pagaliau pamatėme upę ir žvelgėme į ją nuo ieškotos atodangos:

Tai buvo ta vieta, kur planavau sustoti ilgesniam poilsiui, kurio man tikrai reikėjo. Todėl čia atsisveikinau su porele, kuri nukeliavo toliau. Su poilsiu gavosi ne kas, nes nespėjus patogiau įsitaisyti bei užkąsti, dangus greitai apsiniaukė ir vėl pradėjo lengvai lyti. Pirma buvau sugalvojęs palaukti kol nustos lyti pasislėpęs po lapų tankme, bet tolumoje sudundėjęs griaustinis privertė pajudėti pirmyn.

Pirmyn reiškė vėl tą patį slidų keliuką, kuris dabar dar ir kilo aukštyn. Kadangi dar nesijaučiau pilnai pailsėjęs, dalinai važiavau, dalinai ėjau. Pakeliui užmatytame vienkiemyje pasipildžiau gertuves. Ten gyvenanti moteriškė, paprašyta vandens, kiek nepatogiai pasijautė, nes jų šulinio vanduo buvo rusvos spalvos ir dėl to kaltos buvo liūtys. Tačiau jei jie gėrė tokį vandenį, tai kodėl man jis turėtų netikti (tokiais atvejais tikrai pradedi vertinti vandentiekio privalumus)? Nuoširdžiai padėkojau ir patraukiau tolyn.

Kas blogai, tas anksčiau ar vėliau baigiasi. Taip baigėsi į visas puses besiraitantis keliukas, o aš išvažiavau ant žvyrkelio šalia Punžionių. Matyt toks pusiau ėjimas, pusiau važiavimas kažkiek atstojo poilsį, nes žvyrkeliu vėl pajudėjau gan smagiu tempu, tik įkalnėse jautėsi maudimas kojose. Pakeliui dar stabtelėjau prie pakelės kryžiaus:

Tokių kryžių šiuose kraštuose galima pamatyti tikrai nemažai, tad kartais į juos nebekreipi dėmesio, bet šis kažkuo patraukė.

Už kokių kelių kilometrų žvyrkelis virto gražiu asfaltuotu keliu, o aš atsidūriau prie pat kelionės tikslo – Balingrado. Kad ten pakliūčiau, tereikėjo nusukti nuo pagrindinio kelio kokį puskilometrį, ką ir padariau. Gruntinis kelias leidosi žemyn, tad smagiai prašvilpiau pro dideles ir gan naujas kapines ir atsidūriau prieš bažnyčią, savotiškoje aikštėje:

Besidairant aplinkui…

… suvokiau koks ironiškas yra kaimo, kuriame yra tik kokie keturi namai,  pavadinimas. Juk slaviškas žodis “Grad” paprastai reiškia miestą ir tikrai ne kaimelį. bet matyt kažkas turėjo ambicijų ar pasipūtimo .

Stoviniuoti čia ilgai neteko, nes lietus buvo jau visai įsismaginęs, o artėjantis griaustinis ragino kuo greičiau judėti link namų. Todėl netrukus grįžau ant asfalto ir, pervažiavęs Nerį nauju tiltu, pasukau link namų. Nors pradiniame kelionės plane buvo sugalvota už tilto sukti dešinėn ir iki pervažos už Skersabalių važiuoti keliukais tarp geležinkelio ir Neries, bet perspektyva atsidurti miške žaibuojant manęs visai neviliojo, o ir žvyrkeliais, miško bei laukų keliais nuvažiuoti keturiasdešimt trys kilometrai jau stipriai jautėsi. O manęs iki namų dar laukė cieli penkiolika kilometrų. Tad pasirinkau asfaltą ir pabandžiau pabėgti nuo lietaus.

Kalnų dviratis su staugiančiomis gruntinių kelių padangomis tikrai nėra geriausias pasirinkimas lenktynėms asfaltu, bet tai vis tiek greičiau, nei judėti siauru miško takeliu laviruojant tarp šaknų ir balų. O dar tie keisti dalykai, kurie gali nutikti kai esi tikrai pavargęs, kai, pvz., kelias lyg ir leidžiasi į pakalnę, bet greitis mažėja, tarsi būtų įjungti stabdžiai, arba atvirkščiai, kai matai akivaizdžią įkalnę, bet greitis laikosi pastovus. Kaip ten bebūtų, bet pradžioje jaučiau, kad vis kažkiek kylu į įkalnę. Vienu momentu atrodė, kad pabėgau nuo lietaus, tad sustojau stotelėje atsipūsti. Tačiau už kokių kelių minučių lietus ir netoliese plykstelėjęs žaibas privertė vėl kuo greičiau judėti pirmyn. Šioje atkarpoje greitis svyravo didžiule amplitude, nuo 10 km/h įkalnėse iki 47 km/h nuokalnėse, o lygiose vietose makalavosi tarp 20 – 27 km/h. Kita bėda – važiavimas be purvasargių. Po žvyrkelių, kur greitis retai pasiekdavo 30 km/h ir daugiau, smėlis ir purvas aplipo dvirati ir mane neaukščiau juosmens. Ant asfalto, kur greitis vietomis buvo tikrai didelis, jau norėjosi valytuvų ir akiniams. Tikriausiai atsirado kažkoks antrasis kvėpavimas, bet su tais penkiolika kilometru susidorojau kaip sau pakankamai greitai.

Tai vat kokia buvo kelionė į “dydį miestą” Balingradą. Pravažiuota 58.6 km ir tai ilgiausias šio sezono maršrutas, o tikslesnė kelionės statistika, kaip visada, Garmin Connect’e.

O jei jau prakalbome apie statistiką, tai dar bent jau man pačiam džiugūs skaičiai: jei per pernykšti sezoną buvo numinta viso labo tik 369 km, tai šiame jau pravažiuota 510 km. Gal tai kai kam pasirodys juokingai mažai, bet man tai tikrai daug, turint omeny, kad tai daugiausia prisukta miškuose ir laukuose. O dabar, mano galva, tik dviračių sezono vidurys…