Forest trails near Bezdonys

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find trail maps for California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1251583

Sumautas oras, t.y kiaurą dieną pilantis lietus, faktiškai niekais pavertė visus šeštadienio planus. Maža to, dar pasėjo visišką nepasitikėjimą ir sekmadienio orais, tad ir tą dieną praktiškai prasėdėjome namie, vis dairydamiesi į dangų. O tas, kad nebūtų nuobodu, tai vis prasigiedrydavo, tai tuoj pat apsitraukdavo juodžiausiais debesimis. Laikui nenumaldomai bėgant, darėsi vis aiškiau, kad ir sekmadienį mums nelemta įgyvendinti savo sumanymo. Tačiau, jau vakarop, vis gi mūsų kantrybė trūko, ir mes išsitraukėme dviračius lauk.

Nusprendėme apvažiuoti nors dalį vieno iš sugalvotų maršrutų, o tiksliau patyrinėti keliuką, kuris eina tolyn už Bezdonių dvaro, bei pasižiūrėti kaip atrodo miškai tarp Bezdonių ir Mickūnų.

Kelionę pradėjome kažkur apie pusę penkių vakaro, turėdami tik miglotą supratimą, kas mūsų laukia bei kiek tai gali užtrukti. Pirmoji dalis, kaip jau įprasta judant ta kryptimi, driekiesi miško keliu nuo Nemenčinės plento dviračio takelio iki Bezdonių, tad čia prariedėjome kruiziniu-turistiniu žmogučio tempu, tačiau niekur nestabčiodami.

Bezdonyse irgi daug negudravome, o tiesiog persitempėme dviračius per patogią geležinkelio perėję, kuri yra prie bažnyčios. Šioje vietoje mus pabandė kiek pagąsdinti lengvas lietutis, bet tai nesutrukdė judėti toliau. Todėl neužilgo jau buvome prie Bezdonių tvenkinio, kuris yra tuoj pat už minėto dvaro. Nuo čia prasidėjo nežinomoji maršruto dalis.

Pradžioje keliukas, kuriuo patraukėme palei geležinkelį, nebuvo niekuo ypatingas. Tai buvo tiesiog įprastas miško keliukas, niekuo nesiskiriantis nuo kitų, esančių šiose apylinkėse. Skirtumai prasidėjo pravažiavus kažkokią sodybą prie pat geležinkelio, kai vietomis esančios balos buvo užpiltos skalda, iš kurios taip pat buvo supiltas ir geležinkelio pylimas. Tai tikrai ne pats maloniausias paviršius net ir kalnų dviračių padangoms bei amortizatoriams, jau nekalbant apie mūsų sėdynes. Bet, kas buvo svarbiausia, kad kuo toliau, tuo tos skaldos ant keliuko daugėjo.

Tačiau, kai šalia besidriekiantį šlapią mišrų mišką pakeitė smėlėtas pušynas, pasikeitė ir keliukas. Dabar jo paviršius buvo lengvai smėlėtas, bet dėl lietaus neblogai supluktas ir nesunkiai pravažiuojamas:

Kol dar keletą kilometrų keliukas buvo aiškiai “prisirišęs” prie geležinkelio, mes nė nemanėme nusukti kur nors į mišką, nes buvo įdomu, kur jis nuves. Tačiau kai geriau pravažinėta atšaka pasuko tolyn nuo geležinkelio, mes irgi patraukėme ten pat. Tuo labiau ir laikas jau buvo toks, kad reikėjo galvoti apie kažkokią krypti link namų, jei nenorime sulaukti tamsos kažkur vidury nežinomo miško.

Dabar mynėme balto smėlio keliuku, kuris driekėsi tarp žemų pušelių, tarp kurių augo viržiai, raudonavo bruknienojai, o aplink kur ne kur į dangų stiebėsi pavienės aukštos pušys. Visas šis vaizdas kažkiek priminė pajūrį, tik kad nebuvo girdėti pačios jūros ošimo. Tačiau vis tiek buvo malonu čia sustoti kiek ilgesniam poilsiui bei pasmaguriauti bruknių, kurių čia buvo apstu:

Besiilsėdami sugalvojome, kad dabar būtų visai neblogai laikytis krypties link Arvydų tvenkinių, Jei iki ten nusigautume iki saulėlydžio, galbūt pavyktų pagaudyti gražių vakaro vaizdų virš vandens, o po to, kad ir temstant, jau žinomais keliais parsigautume namo. Bet prieš tai norėjome aplankyti dar vieną vietelę, kurios koordinates buvau sau atsižymėjęs dviračio kompiuteryje. Kalba eina apie Taurijos upelio užtvanką. Tad kaip tarpinis tikslas navigatoriui buvo nurodyta ši vieta, o mes pajudėjome pirmyn.

Baltą smėlį greitai pakeitė įprastas pušynų smėlis ir mes jau judėjome gražaus miško keliukais. Gal tiksliau reiktų sakyti keliuku, bet nuo jo vis į visas puses palengva atsišakodavo kiti keliukai, tad vis reikėjo sekti ar važiuojama teisinga kryptimi. Iš į čia privažiavusių automobilių bei po mišką maklinėjančių žmonių skaičiaus galima spręsti, kad šie miškai daugeliui yra žinomi ir dažnai lankomi. Tą byloja ir nemažas kur ne kur besivoliojančių šiukšlių kiekis. Toks jausmas, kad nemaža dalis miško lankytojų, besiruošdami į mišką, su savimi iš namų prigriebė ir po šiukšlių maišelį. Dauguma čia atvykusių ieškojo grybų, o kai kurie, jau prisigrybavę ir nugrybavę, keliukų labirinte ieškojo savo automobilių. Pakeliui sutikti žmonės mūsų klausė ar ne matėme kur netoliese tokio ar tokio automobilio. Ir nieko nuostabaus, nes aplinkui miškas buvo vienodas, keliukai irgi, o, nežiūrint to, kad tarp medžių gerai ir toli matėsi, paviršius buvo gan kalvotas, kas gerai ribojo tą matomumą. Tos kalvos, kurias vagojo klampus smėlio keliukai, pritraukė ir kitokius lankytojus, ką liudijo palinktos  bekelės padangų išraustos žymės. Visa laimė, kad keliukas, kuriuo mes mynėme, buvo plokščias ir nesuko pro tas kalvas. Tačiau ant vienos tų kalvų mes užmatėme atodangas, tad vis tiek gavome paklampoti smėliu, kad pažiūrėtume iš arčiau:

Čia mažesnioji atodanga, o šalia yra dar didesnė, iki kurios aš jau patingėjau eiti, kad ja nufotografuoti.

Nedaug tenuvažiavus nuo šios vietos, mes įsikirtome į kiek žvyruotą keliuką, kuris tarsi buvo pušyno riba. Šis keliukas vedė tiek link mūsų tarpinio tikslo, jei sukti dešinėn, tiek ir link Arvydų tvenkinių, jei sukti kairėn. Taigi pasukome dešinėn ir už nepilno kilometro atsidūrėme šlapiame miške, o pats kelias dėl lietaus labiau primynė klampynę. Bet tai nelabai sutrukdė pasiekti bent jau vieną užtvankos galą, kuris buvo arčiau. Ir čia mums prieš akis iš už viksvų bei krūmynų tankmės išnyro matyt kadaise čia buvusios nedidukės hidroelektrinės likučiai. Vaizdelis buvo tikrai netikėtas ir kažkiek siurrealistinis:

Priešais griuvėsius buvo savotiškas kanalas, kurio kitame gale, ko gero,  ir buvo pati upelio užtvanka:

Deja, to patikrinti negalėjome, nes ten vedantis keliukas buvo visiškai pažliugęs ir juo klampoti nebuvo jokio noro. Gal kitą kartą, kai vėl važinėsimės šiose apylinkėse.

Čia ilgai neužsibuvome, nes, anot borto kompiuterio, iki saulėlydžio buvo likus valanda su mažute uodegėle. Tuo pačiu keliu pajudėjome atgal, o tiksliau pirmyn link Arvydų tvenkinių. Kaip ir minėjau, kelias buvo lengvai žvyruotas ir dar lengvai leidosi žemyn, tad smagiai riedėjome link kito tikslo, tikėdamiesi jį greitai pasiekti.

Tačiau greitai pasiekėme ne tvenkinius, o savotišką tupiką. Nors navigatoriaus žemėlapyje (lietuviškas TOPO Garminui) aiškiai matėsi, kad kelias eina į priekį, prieš akis tebuvo vos žolėje įžiūrimos vėžės, o kiek toliau stūksojo surūdijęs kelio užtvaras, šalia kurio buvo kažkas panašaus į senai nuleisto tvenkinio duobę. Buvo visiškai aišku, kad toliau judėti rizikinga, nes nemaža tikimybė, kad gali tekti po kiek laiko sukti atgal. Jei būtų dienos vidurys ar bent kiek ankstėlesnis laikas, tikrai būtume surizikavę. Tačiau dabar, kai jau matėsi beraudonuojantis dangus, reikėjo darytis aplinkkelio. Ilgai dairytis neteko, nes toks buvo visai šalia.

Šis naujas kelias turėjo keletą trukumų. Pirma, tai jis nebuvo žinomas navigatoriui, tad neaišku, kur gali nuvingiuoti. Tačiau, panaršius po žemėlapį, matėsi, kad tolėliau yra žinomas kelias, tad visai tikėtina, kad šis nežinomas gali nuvesti iki ten. Kitas trukumas – ant kelio matėsi neseni miškovežio pėdsakai:

Tokiomis vėžėmis tikrai nėra malonu važiuoti, be to, didelė tikimybė, kad toks keliukas priekyje gali būti ir visai išmaltas miško kirtimo technikos. Nuogąstavimai, kad taip ir bus, netrukus pasitvirtino, kai pasiekėme kirtavietes. Čia jau praktiškai visai nesivažiavo, tad teko kulniuoti pėstute, vedantis dviračius. Taip judėdami praradome nemažai laiko. Todėl, kai pagaliau pasiekėme navigatoriui žinomą keliuką, buvo jau prieblanda. Tad nutarėme nebevažiuoti link Arvydų, o sukti link namų pro Bezdonis.

Kai pasiekėme Bezdonis, jau reikėjo šviesų bent jau tam, kad būti kitų matomiems. Todėl  nuo čia jau asfaltuotu keliu smagiai žybčiodami lemputėmis numynėme link namų. Privažiavus Nemenčinę,  buvo jau visai tamsu, tad eilinį kartą mintyse sau padėkojome, kad ant dviračių ne šiaip kokios pigios signalinės lemputės, o rimtos šviesos, kurios ne tik gerai matomos, bet ir leidžia gan komfortiškai judėti tamsoje.

Štai toks gavosi sekmadieninis pasivažinėjimas ekspromtu po Bezdonių apylinkes, kurio metu mes prisukome beveik 40 km, iš kurių 30 km miško keliukais.