Tiesą pasakius, šios dienos išvykos planas buvo visai kitoks. Pagrindinė mintis – pasivažinėti dviračiais Gražutės nacionalinio parke esančios dviračių trasos didžiuoju žiedu. Todėl susikrovę dviračius ant automobilio stogo, patraukėme į Salaką, kur it prasideda minėta trasa. Deja, viską sugadino prastas oras.
Toliau tęsiu pasakojimą apie mūsų viešnagę Estijoje. Pradžioje norėjau šios kelionės dalį įvardinti Estijos rytais, bet kadangi patys estai šią teritoriją vis gi priskiria pietinei Estijai, Tartu ir Peipsi ežero sričiai, tai nusprendžiau šio skirstymo prisilaikyti ir aš. Dabar truputi apie Peipsi ežero pavadinimą. Estijoje, o ir pačių estų parengtoje informacijoje anglų kalba šis ežeras vadinamas Peipsi. Rusai, o ir, ko gero, daugelis iš mūsų jį vadina Čiudo ežeru. Tai tiek apie geografiją, o toliau apie pačią kelionę.
Iš Adomo Petrausko muziejaus.
Šeštadieninė išvyka neeilinė buvo tuo, kad tądien aš gyvai susipažinau su vienų mano mėgstamiausių tinklaraščių autoriais ir didžiausiais šio tinklaraščio komentatoriais Grumlinu ir Scania GTI. Šio susitikimo idėja kilo jau gan senai, ilgai brendo ir pagaliau buvo įgyvendinta. Iš karto pasakau, kad viskas pavyko puikiai, buvo tikrai įdomu ir smagu pabendrauti. Na o Scaniai didžiausias ačiū už sugalvotą maršrutą ir visko organizavimą, o dar plius ir už linksmas istorijas. Taigi, nors Grumlinas pats pirmasis jau viską papasakojo, o Scania GTI viskuo dalinasi po truputi, tai ir aš kai kuo pasidalinsiu. Tad apie viską iš pradžių.
Villa Mindoza
Šiandien ryte, bespoksant pro langą į vis gerėjantį orą, buvo nuspręsta, kad šią dieną praleisime ant dviračių. Kelionės tikslu pasirinkome Bezdonis, nes man rūpėjo aplankyti Bezdonių-Arvydų dvarą, kuris dabar vadinamas gan tokiu pretenzingu Villa Mindoza vardu. Maršrutą sugalvojome kiek kitokį nei paprastai numinti plentu nuo Nemenčinės iki Bezdonių ir atgal, o kad jis tenkintų keletą sąlygų.
Pagaliau prisiruošiau ir pabėgau. Pabėgau į savo vaikystės prisiminimus, kai, iki paryčių skaitydamas P. Tarasenkos “Pabėgimą”, bandydavau įsivaizduoti aprašomus įvykius, herojus ir vietas. Tai buvo viena iš mano labiausiai mėgstamų ir skaitomų knygų, kurios dėka ir atsirado mano potraukis Lietuvis istorijai ir kelionėms po šalį. Ir visada buvo noras aplankyti Skomantų piliakalnį, bet vis nebuvo progos ar laiko. Bet dabar jau žinau, kad niekada tų tinkamų progų nebūna, jei jų nesukuri pats. Štai kodėl šeštadienį mes atsidūrėme tuose kraštuose.
Šiandien kažkaip toptelėjo, kad ilgokai jau nesu lankęsis Anykščių krašte. Iš kitos pusės, nesinorėjo vėl žygiuoti per tas pačias vietas, kur aplankytos vaikystėje ar pagal mokyklos programas. Norėjosi pamatyti kažką naujo. Taip bemąstant ir dėliojant taškus navigaciniame kompiuteryje, susikonstravo toks virš 200 km ratas, kuris, tam, kad negrįžti tuo pačiu keliu, užkabino ir Utenos rajoną ir vieną smagiausių kelių Lietuvoje: Molėtai – Anykščiai, kurį mano žmona gan taikliai pavadino lunaparku. Bet apie viską iš eilės.
Pirmas apsilankymo punktas buvo Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis:
Ką gi, šiandien toliau tyrinėjome tą Lietuvos dalį, kuri yra į rytus nuo Vilniaus. Juolab prieš keletą dienų žmonos pusseserė atsiuntė neblogą Lietuvos turistinių maršrutų nuorodą. Akys užkliuvo už Medininkų aukštumų žiedo, o tiksliau už Jašiūnų ir Šumsko, nes kai kuriose vietose esame pabuvoję anksčiau. Tai kuo galėjo mus sudominti du maži miesteliai? O pasirodo turi kuo. Štai čia ir prasideda dvi istorijos, gal tiksliau būtų sakyti foto istorijos, kurios yra savotiškai skirtingos.
MariukasM.LT 