Iki Vilniaus pro Tapelius

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find the best hikes in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1183204

Šiandien sugalvojau nuvažiuoti iki Vilniaus kiek kitaip, pro Tapelių ežerą. O jei dar bus noro, tai ir dar pasivažinėti toliau.

Kadaise esu pravažiavęs tokio maršruto dalimi, tad kažkiek žinojau kas manęs laukė. Bent jau tikėjausi, kad smėlynas baigsis bent jau prie Baronų. Šį kartą buvo kiek lengviau, nes važiavau priešinga kryptimi, o tai reiškia nežymią nuokalnę, kurį kažkiek palengvino gyvenimą. Kitas faktorius – platesnės Trek’o padangos bei kitoks pavarų komplektas nei kadaise turėto Peugeot’o. Tai irgi nemažai padėjo, bet vis tiek greitis buvo mažas dėl smėlyje pasislėpusių šaknų, plius dar smagi saulutė.

Pasiekus Baronus ir persiritus per asfaltą pasidarė lengviau ir smagiau, nes dabar riedėjau žvyrkeliu, kuris vėl tapo smėlyne prie Tapelių ežero. Norėjau čia kiek atsigauti nusimaudydamas, bet po išeiginių likęs šiukšlynas  nuo tokios minties atgrasė.

Už Tapelių truputis asfalto ir vėl nusukama į miško keliukus. Čia vėl kariauju su smėliu ir šaknimis. Visa laimė, kad pastoviai leidžiuosi į pakalnę, vietomis netgi visai smagiai.

Privažiavus kažkokią gyvenvietę, keliukas pasidaro vos įžiūrimas ir tai net ne keliukas, o smėlio karjeras. Toliau jis pavirsta vos ne takeliu ir už posūkio įsiremiu į brastą per Veržuvą:

Vaizdelis jau kažkur buvo matytas, o visokie ženklai ir juostos tik patvirtino mano įtarimus, kad aš “įsikirtau” į čia vykusio MTB čempionato trasą. Pabandžiau upelį įveikti ant dviračio, bet nieko man nesigavo, tad teko sušlapti kojas. Tačiau dabar vasara ir dar karšta diena, tai per daug dėl to nepergyvenau. Jeigu iki šiol buvau šlapais tik iki pusės nuo prakaito, tai dabar ta klaida buvo ištaisyta – buvau šlapias visas. Geroji pusė – kažkiek atsigaivinau. Perbridęs upelį, šone pastebėjau, kad už vingio yra lieptelis, o į jį veda tas vos matomas žolėje takelis, kurį aš praignoravau.

Taip patekus į kitą krantą.manęs laukė matyt linksmiausioji trasos dalis – smėlėtas pakilimas:

Man, skirtingai nei čia lenktyniavusiems, teko kilti į kalniuką. Kadangi užminti į viršų neturėjau jokių šansų, tai teko temptis dviratį pėstute brendant šlapiais batais per smėlį (vis gi norisi nukelti šalmą prieš tuos, kurie čia sugebėjo ne tik pravažiuoti, bet dar ir lenktyniauti).

Kalniukas baigėsi ties Kairėnų gatve, kurią aš kirtau du kartus ir vėl riedėjau smėlėtu keliuku palei kapines. Po to prasidėjo kaleidoskopas, kai pradėjo kaitaliotis gyvenamųjų namų kvartalų asfaltuotos gatvės ir smėlėti miško keliukai. Kažkuriuo momentu jau pajutau, kad kojos jau vėl kaip ir sausos, o nuo dviračio baigia nubyrėti smėlis, kažkokiuose soduose vėl teko šturmuoti brastą per upelį. Ir nors šį kartą puikiai pavyko pervažiuoti, kojos vėl liko šlapios. Tačiau tai visai nebuvo problema palyginus su palaidais dideliais šunimis.

Kai pagaliau išlindau prie Plento baro, buvau jau sotus ir smėlio, ir karščio. Todėl nusprendžiau, kad man šiai dienai kaip ir pakaks, todėl dviračiu takeliu, kuris po pravažiuoto kelio atrodė lygus kaip stalas,  grįžau namo.

Gerai, kad žmogutis nevažiavo kartu, matyt jautė, kas jos laukia, bet visumoje tokia trasa turi savotiško žavesio .

P.S. Kiek tikslesnė važiavimo statistika Garmin Connect’e.