Atrodo kas galėtų būti bendro tarp tokių skirtingų dalykų kaip dviračiai ir sūriai? Pasirodo gali, jei savo eilinę savaitgalinė iškylą ant dviračių pradėti Dargužių kaime įsikūrusiuose “Sūrininkų namuose”, kurių savininkai kviečia ne tik užsukus paragauti ir įsigyti įvairių sūrių, bet ir susipažinti su aplinkui esančiais Dzūkijos kaimais. Tam reikalui yra paruoštas ne vienas pažintinis maršrutas su baidarėmis, ant dviračių ar pėsčiomis. Būtent tai vakar mes ir padarėme, t.y apsilankėme “Sūrininkų namuose” tuo pačiu ten atsiveždami ir savo dviračius.

Šį naminių sūrių rojų surasti tikrai nėra sunku. Važiuojant nuo Vilniaus A4 keliu, neprivažiavus Valkininkų tereikia pasukti į dešinę prie ženklo, nukreipiančio į Dargužius. Paskui važiuoti asfaltuotu keliu tiesiai, kol dešinėje pusėje nepamatysite namo ir nuotraukos viršuje. Drąsiai sukite pro vartus į kiemą, ir jūs jau svečiuojatės “Sūrininkų namuose”.

Visa tai atlikus, mus pasitiko jaunos šeimininkės, su kurių pagalba mes išsirinkome norimą maršrutą, o tiksliau vieną iš tų, kurių žemėlapius vienai jų pavyko greičiausiai surasti. Atvirai pasakius, mums didelio skirtumo nebuvo, nes šių kraštų praktiškai nepažįstame, tad mums tiko bet kuri kryptis. Pasirinkome maždaug 30 km ilgio maršrutą, kuriame turėtume aplankyti šešias kaimus ar gyvenvietes, nesvarbu kaip pavadinsi, o sūrių degustaciją palikome pabaigai, kai grįšime alkani ir ištroškę, nes aukštai beveik giedrame danguje besiridinėjanti saulė tikrai nežadėjo vėsaus oro.

Pirmas kaimas, kurį mums reikėjo pasiekti, buvo Naujienos. Ten vedantį keliuką buvo nesunku rasti, o pakeliui užkalbinti vietiniai papasakojo vos ne detalią kelio legendą. Tik reikiamu keliuku, kuris buvo gan malonus žvyrkelis, mus užpuolė nemažas spiečius mašalų. To priežastie toli ieškoti nereikėjo, nes šalia kelio tyvuliavo kažkokia pelkė:

Tačiau mūsų žvilgsnį labiau traukė tuoj už Dargužių atsivėrę Dzūkijos laukų horizontai:

Kitas mus dominantis dalykas – tai Graužupio upelis, kuris praktiškai tiesia vaga tekėjo palei kelią:

Tiksliau mus domino tilteliai per upelį, nes antrasis buvo savotiškas orientyras. Būtent prie tiltuko reikėjo nuspręsti kuriuo keliuku judėti toliau. Žemėlapis, bei dviračio kompiuteris siūlė važiuoti tiesiai vos matomu lauko keliuku, kuriame pilnos vandens įspaustos traktoriaus vėžės liudijo, kad keliukas bus tikrai įmirkęs ir nelengvai pravažiuojamas. Todėl pasukome per tiltelį geresniu keliu. Tačiau neužilgo vėl reikėjo pasirinkti iš kelių variantų. Šį kartą rinkomės mūsų galvą trumpiausią, nes kalnų dviračiai kiek provokavo nelabai skaityti kokiu paviršiumi mes judame. Ir tikrai, dviračių tokios savybės netrukus labai pravertė, nes mes atsidūrėme ant įmirkusio lauko keliuko, kuriame plačios padangos ir bekelei pritaikytas pavarų rinkinys buvo kaip tik tai, ko dabar reikėjo. Kadangi priekyje matėsi kažkoks kaimelis, nusprendėme judėti pirmyn, galvodami, kad tai Naujienos. Kai pagaliau atsidūrėme kaimelyje, kuriame buvo arba ūkininkų, arba čia atostogaujančiųjų sodybos, pagal navigatorių supratome, kad tai ne tai, ko ieškome. Teko padaryti nedidelį lankstą, kol pasiekėme Naujienų kaimą:

Tai pamatę, mes tuoj pat žvyrkeliu patraukėme link antrojo maršruto taško – Tiltų kaimo, iki kurio buvau mažiau nei trys kilometrai ir iš toli matėsi jo fermos:

Kadangi lauke buvo jau gan karštą, o mes mynėme laukais, kuriuose jokio pavėsio, tai kai tik privažiavome pamiškę, stabtelėjome pavėsyje atsipūsti, tai ta proga dar pasmaguriavome žemuogių su mėlynėmis. Kiek atvėsę ir atsigavę netrukus atsidūrėme Tiltų kaimo prieigose:

Dar stabtelėjome sankryžoje tie sodyba su aviliais:

Šioje vietoje navigatorius sufleravo, kad jeigu pasukti keliuku į dešinę pro šią sodybą, galima aplankyti Tiltų tvenkinį. mes taip ir padarėme, t.y nusukome nuo maršruto ir neužilgo, pakilę į nedidelę įkalnę, žvelgėme į tvenkinį:

Nežiūrint į tai, kad pakeliui matėme besimaudančius vaikus, mes, pamatę kas prisirinkę prie šliuzo, tokiu būdu atsigaivinti nesiryžome. Todėl, po nedidelio poilsio, kitu keliuku grįžome į Tiltus, o tiksliau į kažką, kas tikriausiai yra gyvenvietės centras:

Centras ar ne centras, bet pasukus keliuku, kuris kažkada buvo kaip ir asfaltuotas, mes greitai palikome kaimą, ties kurio riba baigėsi ir asfaltas. Toliau mes nesunkiai riedėjome žvyrkeliu, kurį iš abiejų pusių supo miškas. Iš ten sklindanti drėgme kažkiek mus vėsino, o pakeliui įrengtos poilsiavietės tiesiog traukė stabtelėti poilsio. Pakeliui dar greitomis žvilgterėjome į Valkininkų medelyną:

Už medelyno netrukus baigės ir miškas, o mes neužilgo, pravažiavę sankryžą, stabtelėjome medžių paūksmėje Degsnės kaimo prieigose:

Šioje vietoje vėl gi
turėjome pasirinkti kuria kryptimi judėti toliau. Pirmas variantas buvo grįžti atgal iki sankryžos ir pasukti žvyrkeliu link Valkininkų, o antras – važiuoti tiesiai pro kaimą, taip padarant nedidelį lankstą, ko pasėkoje iki sekančio tikslo tektų porą kilometru paminti A4 plentu. Pasirinkome antrąjį variantą ir pravažiavome per kaimą:

Už kaimo žvyrkeliu pasiekėme plentą, kuriuo smagiai mynėme iki keliuko, kuris buvo tikra priešingybė lygiam asfaltui. Buvo panašu į tai, kad čia nesenai buvo lyginama greideriu, bet nuo to važiuoti dviračiu nei kiek nemaloniau. Kepinant saulei lėtai pasiekėme sankryžą prie Paklėštarės, kur eismą reguliavo aukštai įsitaisiusi gandrų porelė:

Už sankryžos, prieš kaimą, dar sustojome medžių šešėlyje ant tiltelio per Gelužos upelį:

O priekyje mūsų laukė dar vienas “siurprizas” – akmenimis grįsta kaimo gatvė:

Visa laimė, kad tos gatvė turėjo gruntinį, kiek žvyruotą kelkraštį, kuriuo mielai pasinaudojome.

Kai baigėsi grindinys ir prasidėjo asfaltas, mūsų dėmesį patraukė graži bažnyčia, kuria pradžioje pamatėme iš šono:

Aišku, kad nusprendėme sustoti ir kiek apsidairyti. Pirmoje eilėje bažnyčia:

Pabendravus su iš bažnyčios einančia moterėle paaiškėjo, kad mes jau esame Valkininkuose, kurie turi didelę akmenimis grįstą aikštę:

Kiek dar pažioplinėję aplinkui ir pailsėję, pasukome link paskutinio kelionės taško. Tam, kad jį pasiekti, už aikštės reikia pasukti dešinėn Dzūkų gatve į pakalnę, kuri, kirtus kelią, vėl nusukame į gruntinį keliuką ir įsiremiame į Čižiūnus, kurie taip pat gali “pasigirti” savo grindiniu, kurio stengiamės išvengti laviruodami šalia vietinių pramintu takeliu:

Kai “įveikėme” ir šią atkarpą, vėl padarėme klaidą ignoruodami navigatoriaus pasiūlytą neišvaizdų lauko keliuką ir pasirinkdami geriau išvažinėtą. Todėl vietoj to, kad kirstume A4 plentą ir iš karto atsidurtume ant kelio, vedančio į Dargužius, teko kilometrą su viršum paminti judriu plentu. Tačiau tai jau smulkmena, nes praktiškai maršrutas buvo pravažiuotas ir mes neužilgo jau vėl įvažinėjome į “Sūrininkų namų” kiemą:

Čia, jau susipakavę daiktus ir užkėlę dviračius ant laikiklių, prisėdome pailsėti ir užkąsti:

Meniu, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo paremtas įvairiais patiekalais iš sūrių. Mes apsiribojome salotomis, kurių čia tikrai negailima (porcijos nerealiai didelės) bei vietinių sūrių rinkiniu degustacijai. Visa tai užgėrėme skaniu ir šaltu vietiniu alumi. Galbūt vynas gal ir labiau tiktų, bet po pasivažinėjimo karštyje bei tai, kad manęs dar laukė kelionė pilotuojant Alfą, tai būtų buvę kiek per stipru. Pailsėję, pasistiprinę bei dar nusipirkę mums patikusių sūrių, iš čia patraukėme tiesiai namo.

Apie patį maršrutą. Maršrutas gavosi kiek trumpesnis nei deklaruojama, bet nesunkus. Čia nėra nei sudėtingų miško takelių, nei stačių įkalnių, nei nuokalnių. Trasa tęsiasi pagrinde gerais žvyruotais keliais, tad tinka praktiškai bet kokio tipo dviračiams (gal plentinukams ir nelabai), todėl galima maloniai pasivažinėti ir pasigrožėti apylinkėmis bei gamta.

Kaip visada, pateikiamas žemėlapis su įrašytu maršrutu, kurį galite atsisiųsti į savo navigatorius ar kompiuterius:

Dargužiai D2

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find the best hikes in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1177959

Tai tiek šiam kartui apie dviračius ir sūrius bei pirmą pažintį su Dzūkijos kaimais. Manau, kad tai ne paskutinis mūsų apsilankymas Dargužiuose, nes čia mums patiko, o ir pasivažinėti tikrai dar yra kur.