Pagaliau prisiruošiau ir pabėgau. Pabėgau į savo vaikystės prisiminimus, kai, iki paryčių skaitydamas P. Tarasenkos “Pabėgimą”, bandydavau įsivaizduoti aprašomus įvykius, herojus ir vietas. Tai buvo viena iš mano labiausiai mėgstamų ir skaitomų knygų, kurios dėka ir atsirado mano potraukis Lietuvis istorijai ir kelionėms po šalį. Ir visada buvo noras aplankyti Skomantų piliakalnį, bet vis nebuvo progos ar laiko. Bet dabar jau žinau, kad niekada tų tinkamų progų nebūna, jei jų nesukuri pats. Štai kodėl šeštadienį mes atsidūrėme tuose kraštuose.

Deja, pamatęs kaip dabar atrodo piliakalnis, kažkiek nusivyliau. Jei ne rodyklės, medinė žemaičio statula ir atminimo akmuo, nelabai suprastum kokios čia didingos vietos būta:

Viskas apaugę medžiais, krūmokšniais, o dar šalia elektros perdavimo linija, kurios pastatymas ir priežiūra taip pat neišėjo į naudą kraštovaizdžiui. Bet vis tiek dar gali užmesti akį į horizontą:

Šiaip tikrai liko toks apleistos ir užmirštos vietos įspūdis. O iš kitos pusės – smagu buvo ten apsilankyti ir nors trumpam pabėgti į savo vaikystės svajones 🙂

Kitas kelionės punktas – Švėkšna, kurios nuotraukas pirmą kartą pamačiau Grumlino palėpėje ir iš karto pasižymėjau kaip vertą aplankymo. Ir tikrai, buvo verta.

Pirma, kas krenta į akis tik privažiavus miestelį – tai didžiulė ir graži bažnyčia:

Įdomu tai, kad ji stovi ant savotiško iškišulio, kurį iš abiejų pusių juosia kelias. Be to, kaip savotiškas pratęsimas, dar yra tiltelis, kuris jungia bažnyčią ir šalia esantį dvaro parką:

Perėjus (mintyse, nes nuotraukoje matomi varteliai užrakinti) tiltelį, atsiduri prieš dvaro parko vartus:

Kurie, deja, irgi nefunkcionuoja, tad reikia kulniuoti takeliu aplink. O už vartų, kiek paėjus alėja, visu gražumu pasimato Genovaitės vila (taip vadinasi šis nedidelis dvarelis):

Bekulniuodami taku link dvaro rūmų įsirėmėme į saulės laikrodį, kuriam, mano galva, aiškiai kažko trūksta:

Taip rašomas originalus dvaro pavadinimas:

Tiek patys rūmai, tiek ir parkas gan turtingi visokiais dekoratyviniais elementais:

Ten, už Dianos statulos, matosi visai nebloga užeiga, kurioje mes tikrai skaniai pasistiprinome ir savotiškai padarėme ratą aplink Švėkšnos centrą. Kiek paėjus priešinga centrui kryptimi, dar pamatėme (čia aš jau spėju) Liuteronų bažnytėlę:

Po to vėl grįžome į centrinę aikštę:

Šiaip miestelis paliko tikrai gerą įspūdį. Jis tikrai gražus ir neblogai tvarkomas.

Toliau, kadangi jau buvo vakarop, svarstėme kur patraukti toliau. Variantai buvo trys: sukti ienas link namų, traukti link pajūrio arba Ventės rago link. Abiem paskutiniais atvejais buvo sumanyta kur nors pernakvoti, o sekančią dieną įgyvendinti likusį iš dviejų paskutinių variantų. Laimėjo variantas Nr. 2 – Ventės ragas.

Kaip tarėme, taip ir padarėme. Tad po kiek laiko mes jau spoksojome į marias prie Ventės rago molo:

Šiaip prie marių mus pasitiko stiprokas vėjas, todėl didelio noro ilgai ten bindzinėti kaip ir nebuvo. Beeinant link automobilio dar pažiopsojome kaip traukiamas į krantą kateris:

Nakvojome šalia esančioje ir ne kartą lankytoje “Ventainėje”. Kai jau įsitaisėme, aš dar nuėjau prie krantinės paveizėti kaip leidžiasi saulė už kitoje marių pusėje esančios Kuršių nerijos:

Taip baigėsi pirmoji išvykos diena. Na o antroji prasidėjo pliaupiančiu lietumi, kas mus privertė prisiminti ir įgyvendinti pirmąjį variantą, t.y sukti ienas namo. O lietus vis pliaupė taip atsakančiai, kad kelionė namo priminė plaukimą greitaeigiu kateriu upe, nei važiavimą autostrada. Bepietaudami “Karpynėje” sugalvojome Kaune aplankyti senus draugus, todėl šis įrašas ir atsirado šiandien, o ne sekmadienį 🙂

Na, o kam įdomu, pridedu ir maršrutą: