Kodėl vėl spalvotas? O gi todėl, kad prieš porą savaičių man brangus žmogutis sunegalavo ir atsidūrė ant operacinio stalo, o mano pasaulis susitraukė iki trijų objektų: darbas, ligoninė, namai. Dar lyg to būtų mažai, dar prisidėjo visokios peripetijos su kompanijų susijungimu ir reorganizacijomis bei perėjimu dirbti į vieną iš jų. Todėl spalvotą rudenį bei pro šalį pralenkiančius dviratininkus pavydžiai nulydėdavau žvilgsniu pro mašinos langą, o fotoaparatas kiurksojo kuprinėje, nes nuotaika buvo tikrai sumauta, t.y ne fotografinė. Kaip jau tikriausiai ir patys supratote, tinklaraštis irgi buvo paliktas sau vienas plaukioti ant autopiloto blogosferos platybėse. Tačiau, kaip sakė vienas žymus biblijinis veikėjas, viskas, kas blogai, anksčiau ar vėliau baigiasi.

Taigi, žmogutis atsipirko gan nesudėtinga operacija ir savaitės trukmės priverstinėmis “atostogomis” ligoninėje, o kad dar geriau sveiktų, penktadienį, nežiūrint sumauto oro ir sniegu apdergto kelio,  buvo pristatytas į “Eglės” sanatoriją. Masažai ir kitos procedūros jau nuo pat pirmos dienos davė teigiamą rezultatą, nes kai šeštadienį vėl apsireiškiau Druskininkuose, mane pasitiko visai kitas žmogus, t.y  į mane šypsodamasi ir blizgančiomis akimis žvelgė jei dar ne visai sveika tai bent jau kažkiek tikrai atsigavusi asmenybė. Tad, kai baigėsi šeštadienio sveikatos stiprinimo darbai, nusprendėme kiek pasivaikščioti ir pasidairyti po tikrai nemažo “Eglės” komplekso teritoriją, tuo labiau, kad už lango šelmiškai šviečianti saulė tiesiog viliote viliojo į lauką.

Tai va, beeidami teritorijos pakraščiu, atsidūrėme šalia asfaltuoto tako, kuris vingiavo kažkur tolyn į mišką. Prie tako pradžios stovėjo stendas, kuris skelbė, kad tai yra “Žilvino takas”, o mes galime pasirinkti vieną iš trijų maršrutų, kurie yra skirtingo ilgio (1.8 km, 2.3 km ir 4 su kažkiek km) ir maždaug apytikriai pavaizduoti, o tiksliau išdrožti stendo lentoje. Iš karto nusprendėme, kad pradžiai pasitenkinsime trumpuoju variantu, nes būkštavome, kad ilgesnėms distancijoms gali neužtekti sveikatos ar šiaip neišeiti į naudą.

Taigi, neskubėdami patraukėme asfaltuotu takeliu besišnekučiuodami  bei grožėdamiesi saulės nutviekstais, spindinčiais geltonais lapais medžiais, kurie labai ryškiai išsiskyrė žaliame pušyno fone (žr. pirmą nuotrauką). Vienu metu saulė švietė taip ryškiai, kad atrodė, jog trumpam grįžo jei ne tikra, tai bent jau bobų vasara:

Eiti tikrai buvo smagu net ir įžengus į kiek tankesnį mišką, kuris vis dar nepriminė vėlyvo rudens:

Tačiau pakeliui pasitaikantys krūmai su retais, šalnų nudažytais lapeliais, tarsi stengėsi priminti apie dabartinį metų laiką:

Dar kiek paėjus, jau ir pats takas darėsi vis labiau rudeniškas:

Kol pagaliau prieš nosį pakibę ryškiai geltoni lapai, susiglamžę tarsi saulėje besilydantis auksas, rėkte išrėkė, kad vis gi dabar yra jau vėlyvas ruduo ir jiems teko iškęsti ne vieną šalną:

Šiaip, beeidami taku, mes nelabai kreipėme dėmesį į tikrai negausius žymėjimus. O ir kam, jei atrodė, kad viskas aišku: mes einame pagrindiniu asfaltuotu taku, kuris lyg ir sukasi reikiama kryptimi, o tolyn nubėgančius panašius takus žymėjo rodyklės rodančios į Grūto parką ar dar kitur. Į šoną sukančius miško takelius taip pat ignoravome. Nors žygiavome visai smagiai, bet sunkumas kojose tarsi sakė, kad čia kažkas ne taip su tais 1.8 km, o žmogutis vis dažniau prisėsdavo ant kokio suoliuko pailsėti saulės atokaitoje:

Kai jau tikrai sunerimome, staiga išėjome į kelią, kuris veda link sanatorijos. O už kelių šimtų metrų mūsų vojažas kaip ir baigėsi su savotišku klaustuku: kiek mes nužygiavome ir ar tai visgi pėsčiųjų takas ar dviračių?

Atsakymą sužinojau tik kai grįžau namo ir GPS duomenis nukėliau į kompiuterį:

Žilvino takas

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find the best hikes in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=860079

O nužygiavome mes 4.7 km. Štai ką reiškia gera nuotaika, kai reikalai klostosi geryn ir pasaulis vėl tampa spalvotu .

P.S. Tai, kad šį įrašą apie šeštadienio pasivaikščiojimą gamtoje parašiau spalio 24 dieną, yra savotiškas sutapimas, nes lygiai prieš penkerius metus savo sename tinklaraštyje panašiu įrašu aš pradėjau savo kaip blogerio karjerą. Nuo tos dienos mes pagavome kablį panašioms išvykoms, o fotoaparatas tapo neatskiriamu mūsų kelionių palydovu. Jei kas turite noro ar dar nematėte to periodo nuotraukų, galite ten nueiti ir pažiūrėti.